Pareigūnų gyvenimas kartais per sunkus

Rugpjūčio 17 dienos rytą, vos pasibaigus rytinei rikiuotei, pirmą dieną po atostogų grįžęs į darbą, iš ginklinės pasiėmęs pistoletą, 37-erių patrulis Gintaras G. kolegoms pasakė einąs į tualetą. Netoli jo mokymų ir pasitarimų salėje vyresnysis policininkas paleido kulką sau į smilkinį. Šis įvykis sukrėtė pareigūno kolegas – bendradarbį jie apibūdino kaip gana uždaro būdo, tačiau ramų ir darbštų. Atsisveikinimo raštelio vyras nepaliko.

Versija, kad galėjo įvykti nelaimingas atsitikimas, atmesta. Beveik neabejojama, kad tai savižudybė.

Pasaulyje savižudybėmis garsėjančioje Lietuvoje savanoriškas pareigūno pasitraukimas iš gyvenimo – ne toks retas reiškinys. Dienraštis „L.T.“ domėjosi, ar išties darbas policijoje verčia žmones dažniau kelti prieš save ranką.

Policijos departamento Psichologų poskyrio vyresnioji specialistė Tatjana Dragan ir Ieva Merkevičienė sako, kad pastebima teigiama tendencija – pareigūnų savižudybių mažėja. Daugiausia pareigūnų – 10 savo noru iš gyvenimo pasitraukė 1999 metais. Šių metų statistikos dar nėra, praėjusiais metais nusižudė du policininkai.

„Paplitusi nuomonė, jog pareigūnai žudosi dažniausiai. Bet juk nėra statistikos, kiek nusižudo menininkų, mokytojų. Negalime palyginti su kitų profesijų atstovais. Jeigu lygintume su bendra Lietuvos vyrų savižudybių statistika, pareigūnai žudosi rečiau“, – teigė pašnekovės.

Prevencinį darbą prieš savižudybes ir postprevencinį darbą, įvykus tragedijai, su pareigūnais dirbančios specialistės sako, jog nurodyti vieną ar kelias tikslias tokio poelgio priežastis – sunku.

Tai, ką kolegų savižudybes tiriantys Vidaus tyrimų skyriaus specialistai įvardija kaip priežastis (nesutarimai šeimoje, atleidimas iš darbo, konfliktas su viršininku, nesutarimai su kolegomis, pinigų stygius ir panašiai), anot psichologių, yra paskutinis lašas. Tikrosios priežastys glūdi kur kas giliau, gal net vaikystėje. „Savižudybė dažniausiai nėra impulsyvus, neapgalvotas veiksmas. Tai ilgo, kartais visą gyvenimą trunkančio proceso rezultatas. Paprastai žmogų kamuoja ne viena, o daug bėdų ir jos kaupiasi“, – dienraščiui „L.T.“ sakė specialistės. Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad policininko darbas sunkus, daug stresų, šios profesijos atstovų žmonės nemėgsta, darbe pareigūnai kasdien susiduria su pasipriešinimu, žiauriais vaizdais, todėl yra linkę į savižudybes.

I.Merkevičienė pripažįsta – dirbant policininku streso daug. „Bet to negalima įvardyti kaip savižudybės priežasčių“, – teigė pašnekovė. Pasak jos, ne visi pasirenka savižudybę, nors visi dirba tokį darbą. Po tragedijos dirbdamos su nusižudžiusio pareigūno kolegomis psichologės skatina ne ieškoti priežasčių, o padėti vieni kitiems.

Jei pareigūnai darbe susiduria su tiek daug streso, ar dažnai jie kreipiasi į psichologus pagalbos? „Pareigūnai ateina pas mus konsultuotis. Tai darome anonimiškai – nėra apskaitos, niekam neturime atsiskaityti. Todėl negalime pasakyti, kaip dažnai jie ateina. Bet norėtume, kad ateitų dažniau“, – kalbėjo I.Merkevičienė. Prispyrus bėdai, pas Policijos departamento psichologes gali ateiti ir pareigūnų artimieji.

Psichologės apgailestavo, kad dauguma žmonių vis dar mano, jog jei asmuo nuėjo pas psichologą, tai jis „psichas“, „durnelis“. Tačiau jei skauda dantį, jis nesigėdija eiti pas odontologą. Taip turėtų būti ir iškilus psichologinių sunkumų.

Dažnai pasitaiko, kai įtardami ką nors negero specialisčių pagalbos prašo pareigūno bendradarbiai ar net viršininkai.

„Tai priklauso ir nuo vadovo. Yra tokių, kurie atsiunčia darbuotojus pas mus. Bet turime pripažinti, jog dar neveikia sistema, kai pareigūnui, patyrusiam stiprų stresą, psichologų konsultacija yra būtina, – kalbėjo I.Merkevičienė. Ir pridūrė: – Psichologų policijos tarnyboje visai neseniai radosi daugiau.“

Psichologų darbas savižudybių prevencijai – itin reikšmingas. Ar pavyko „L.T.“ pašnekovėms nors vieną pareigūną atkalbėti nuo tokio drastiško žingsnio? „Yra pareigūnų, kuriems padėjome. Bet skaičiaus negalime pasakyti“, – sakė I.Merkevičienė ir T.Dragan.

2006 m.

Gruodžio mėnesį Kaune buvusiame savo darbo kabinete iš savigynai įsigyto pistoleto „Makarov“ nusišovė A.M. Tų metų lapkričio 2 dieną 39 metų pareigūnas buvo atleistas iš pareigų. Darbo ir pragyvenimo šaltinio jis neteko dėl piktnaudžiavimo alkoholiu.

2003 m.

Alytuje spalio pabaigoje savaitgalį tarnybiniu pistoletu nusišovė 29-erių pareigūnas A.J. Prieš tai jis paskambino viršininkui ir pasakė apie ketinimus. Nurodė vietą, kur ieškoti kūno. Ten jis ir rastas. Pareigūnas paliko raštelį, kuriame prašė jo nesmerkti ir nieko dėl jo poelgio nekaltinti.

2002 m.

Kovo 12 dienos rytą rastas pasikoręs 27 metų inspektorius A.M. Artimieji anksčiau kelis kartus buvo girdėję iš A.M. užuominų apie savižudybę, jis dažnai būdavo piktas, atrodė nusivylęs gyvenimu. Pasitraukdamas iš jo, savo poelgį paaiškinančio laiško vyras nepaliko.

2001 m.

Švenčionių rajono miške gruodžio pabaigoje pasikorė sostinės kelių patrulis 25 metų G.M. Miške šalia savo automobilio jį rado maisto produktus vežantis vairuotojas. Inspektorius nusižudė ne tarnybos metu, jis vilkėjo civiliais drabužiais, atsisveikinimo raštelio nepaliko. G.M. darbe neturėjo nuobaudų, buvo pareigingas, todėl jo poelgis sukrėtė kolegas. Tai pirmoji pareigūno savižudybė Vilniaus kelių policijoje.

www.lt24.lt