2005-ųjų balandžio 5 dieną Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismo
nuosprendžiu tuometiniam vakarinės mokyklos moksleiviui pusei metų buvo
skirta laisvės apribojimo bausmė - be bausmės vykdymą prižiūrinčios
institucijos žinios jam uždrausta keisti gyvenamąją vietą, nuo 23 val. iki 6
val. jis privalo būti namuose.
Šiuo nuosprendžiu kiekvieną bausmės mėnesį po 10 valandų be užmokesčio
A.Navickas turi dirbti sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar
nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais
ar kitais priežiūros reikalaujančiais asmenimis.
Dar du su A.Navicku teistus jaunuolius, kurie buvo kaltinami viešosios
tvarkos pažeidimu, teismai išteisino, nenustačius, kad jie dalyvavo
nusikaltime.
A.Navickas savo kaltės niekada nepripažino. Jaunuolis kaltino komisarą jį
užpuolus ir sumušus. Tuo tarpu buvęs pareigūnas siekė, kad kaltais būtų
pripažinti visi trys jo skriaudikai.
Po Aukščiausiojo Teismo nutarties paskelbimo antradenį nukentėjusysis
V.Žilionis ir nuteistasis A.Navickas paspaudė vienas kitam rankas ir
išsiskyrė - keletą metų vykęs jų bylos procesas baigtas, Aukščiausiojo
Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Incidentas įvyko 2004-ųjų rugpjūtį, netoli V.Žilionio namų Pašilaičių
rajone, kai tuo metu būdamas policijos pareigūnu, Viešosios tvarkos tarnybos
komisaras V.Žilionis naktį bandė sudrausminti gatvėje šūkaujančius
jaunuolius. Dėl triukšmo tą naktį policijai skambinta buvo net du kartus.
Savo bute policininkas girdėjo iš gatvės sklindantį triukšmą, kuris
trukdė miegoti jam ir kitiems namo gyventojams. Tuo metu galiojęs įstatymas
draudė nuo 22 iki 6 valandos trikdyti viešąją rimtį, ir šios reikalavimo
nepaisantys asmenys gali būti įspėti arba nubausti pinigine bauda iki šimto
litų.
Pareigūnas išėjo drausminti triukšmadarių į kiemą.
V.Žilionis priėjo prie Gabijos gatvėje ant suolelio sėdinčių jaunuolių,
prisistatė esąs policininkas, pasakė, kad jie pažeidinėja viešąją tvarką ir
paprašė juos liautis šūkavus.
Į tai komisaras sulaukė atsakymo - „koks kieno reikalas“ ir necenzūrinių
žodžių srauto. Vienas konflikto dalyvių buvo nepilnametis.
„Vyrai, užverčiam jį“, - tada pasakė draugams vienas vaikinų.
Iš į sūnus pagal amžių jam tinkančių jaunuolių komisaras teigė sulaukęs
smūgių į smilkinį, kitas kūno vietas. Bandydamas apsiginti nuo
įsismarkavusios trijulės, V.Žilionis sugriebė vieną vaikinų ir prisidengęs
juo, bandė apsiginti nuo kitų dviejų vaikinų smūgių.
Muštynių metu V.Žilioniui lūžo nosis, rankos pirštas. Į įvykio vietą
atvykę jo kolegos policininkai rado komisarą visą kruviną.
Vaikinai buvo sulaikyti, o Vilniaus miesto 6-asis policijos komisariatas
pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo.
Šalims nesusitaikius vėliau byla nukeliavo teismą.
Teisme taip pat buvo suteikta galimybė taikytis, tačiau vaikinai ir jų
tėvai laikėsi nuostatos, kad dėl visko kaltas yra pats V.Žilionis, ir
taikytis su nukentėjusiuoju nepanoro.
Vėliau A.Navickas kreipėsi į teismą su pareiškimu iškelti privataus
kaltinimo bylą V.Žilioniui. Jaunuolis kaltino komisarą jį užpuolus ir
sumušus. Šioje byloje V.Žilionis buvo pripažintas kaltu dėl fizinio skausmo
sukėlimo vienam iš triukšmavusių jaunuolių.
Po apkaltinamojo nuosprendžio, kuris vėliau buvo panaikintas, 22 metus
policijoje dirbęs V.Žilionis išėjo į pensiją. Jis dabar verčiasi advokato
praktika.