Diplomatiniais kanalais Lietuva gavo Rusijos notą, kuriame Rusija
pareiškė nesutinkanti, kad ieškinys būtų nagrinėjamas iš esmės. Rusija prašė
taikyti valstybės imunitetą, ginčas yra kilęs iš viešosios teisės
reguliuojamų santykių (acta jure imperii), taikytina valstybės imuniteto
doktrina, todėl ieškinys negali būti teisminio nagrinėjimo dalyku.
Kauno apygardos teismo atstovė spaudai Jūratė Dabašinskienė BNS sakė, kad
nota buvo atsiųsta Teisingumo ministerijai, paskui pasiekė teismą.
Teisėjų kolegijos priimtoje nutartyje sakoma, kad šiuolaikinė tarptautinė
teisė ir tarptautinės teisės doktrina daro skirtumą tarp valstybės veiklos
viešosios teisės reguliuojamoje srityje (acta jure imperii) ir valstybės
veiklos privatinės teisės reguliuojamoje srityje (acta jure gestionis).
Valstybės imunitetas reiškia ne imunitetą nuo ieškinio pareiškimo, o
imunitetą nuo užsienio valstybės teismo jurisdikcijos.
Kauno apygardos teismo nutartis dėl bylos nutraukimo per 7 dienas
atskiruoju skundu gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui.
Su Rusija ketino bylinėtis jau mirusios tremtinės Onos Puskunigienės
vaikai Zofija Veronika Lipeikienė ir Benediktas Puskunigis bei mirusio
trečio vaiko duktė Auksė Poškuvienė.
Ieškinyje buvo prašoma priteisti žalą, kuri buvo padaryta neteisėtomis
Lietuvą okupavusios Sovietų sąjungos represijomis: neteisėtu O.Puskunigienės
ir jos turto areštu, pilietinių teisių atėmimu, nuteisimu ir laisvės atėmimu
bei išvežimu į lagerį Rusijoje.
Ieškovai prašė priteisti iš Rusijos Federacijos 500 tūkst. eurų (daugiau
nei 1,7 mln. litų) neturtinę žalą - visiems trims po 100 tūkst. eurų, o
O.Puskunigienės patirtą žalą jie įvertino 200 tūkst. eurų.
Ieškinyje nurodoma, kad sovietinės okupacijos metu, 1951 metais, Šiaulių
srities teismas nuteisė O.Puskunigienę 25 metais laisvės atėmimu už
antitarybinę agitaciją. Moteris, pasak nuosprendžio, nuteista už tai, kad
„gimusi Jungtinėse Amerikos Valstijose iš buožių, lietuvė, TSRS pilietė,
nepartinė, 1941 metais vokiečių okupacijos metu Lietuvoje kurstė
antitarybinę agitaciją tarp Lietuvos gyventojų, šmeižė tarybinę armiją,
platino antitarybinio turinio foto nuotraukas, 1947-1951 metais sistemingai
skleidė provokacinius gandus apie greitai kilsiantį karą tarp Amerikos ir
Tarybų Sąjungos ir iškraipė tarybinę tikrovę“.
Bausmę atlikti O.Puskinigienė buvo išvežta į tuometinės SSRS Permės
sritį. O.Puskunigienė išbuvo nelaisvėje iki 1956 metų, mirė 1976 metais.
Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos aukščiausiasis teismas 2002 metais
nustatė, kad O.Puskunigienė okupacijos metais buvo represuota ir neteisėtai
nuteista.
Ieškinyje Rusijos Federacijai nurodoma, kad O.Puskunigienės ir jos šeimos
narių gyvenimas sovietinio režimo metais buvo nulemtas fakto, kad
O.Puskunigienė buvo įtarta ir nuteista už sovietinės okupacinės valdžios
požiūriu ,,labai sunkų nusikaltimą“ - antitarybinę agitaciją.
1951 metais prieš šią šeimą KGB Lietuvos padalinys pradėjo stebėjimo bylą
ir baigė ją tik 1989 metais. Iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos
tyrimo centro pateiktų duomenų matyti, kad ir O.Puskunigienę paleidus iš
įkalinimo vietos, ją nuolat persekiojo sovietinė teisėsauga.
Pasak ieškinio, 1971 metais O.Puskunigienė pateikė pareiškimą Lietuvos
TSR prokurorui, prašydama peržiūrėti jos bylą ir reabilituoti ją. Tame
pareiškime ji nurodė, kad nepagrįstas areštas, nuteisimas, vėlesnis
persekiojimas, požiūris į ją kaip į nusikaltėlę atėmė jai sveikatą, ji tapo
nedarbinga, o jos nuteisimas jai primenamas nuolat įvairiausiomis progomis.
Ieškovai nurodo, kad dėl sovietinės okupacinės valdžios pareigūnų vykdyto
neteisėto O.Puskunigienės persekiojimo ji ir ieškovai patyrė dvasinius
išgyvenimus, emocinę depresiją, garbės ir orumo pažeminimą, reputacijos
pablogėjimą, savo pilietinių ir socialinių teisių įgyvendinimo apribojimą.
Pasak ieškovų, Sovietų sąjunga pažeidė tarptautinės teisės reikalavimus,
okupuodama Lietuvą ir į Rusijos Gulago lagerius 1944-1952 metais išveždama
šimtus tūkstančių lietuvių.
Pasak ieškovų, Rusijos Federacijos pareiga atlyginti Sovietų sąjungos
okupacijos laikotarpiu neteisėtu represavimu ir nuteisimu O.Puskunigienei ir
ieškovams padarytą žalą kyla iš Rusijos prisiimtų tarptautinių
įsipareigojimų. Rusijos Federacija pagal tarptautinę teisę yra pripažinta
Sovietų sąjungos teisių ir pareigų perėmėja.
Pasak ieškinio, šią bylą turi nagrinėti Lietuvos teismas, vadovaudamasis
Lietuvos teise, netaikant ieškinio senaties.
Tuometinis ieškovų advokatas, dabar Seimo narys Kęstutis Čilinskas jau
anksčiau buvo sakęs, kad gavusi ieškinį Rusijos Federacija formaliai turi
galimybę pareikšti, kad ją saugo imunitetas nuo Lietuvos teismų sprendimų.
Tačiau tokio pareiškimo Lietuvos teismas gali nepripažinti, nes jis pažeistų
1992 metų Lietuvos ir Rusijos dvišalę sutartį, kuria šalys įsipareigojo
pripažinti ir vykdyti įsiteisėjusius teisingumo įstaigų sprendimus
civilinėse bylose.
Anot pranešimo, Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl SSRS okupacijos žalos
atlyginimo“ įpareigoja visas Lietuvos institucijas, taigi ir teismą, siekti,
kad Rusijos Federacija atlygintų Lietuvos žmonėms ir Lietuvos valstybei
sovietinės okupacijos padarytąją žalą.