Pareigūnų ir teisėjų darbą tokiose bylose apsunkina ne tik migloti teisės aktai, bet ir praktikos stoka. Nukentėjusieji nuo šio pobūdžio smurto yra ne kartą pareiškę abejonių dėl egzistuojančios incidentų identifikavimo ir registravimo policijoje praktikos.
Ne vienu atveju policija tik nukentėjusiesiems primygtinai reikalaujant sutiko išklausyti įvykio liudininkų parodymus ir nusikaltimą registravo kaip rasistinį išpuolį.
Su tokiu nenoru susidūrė, pavyzdžiui, Audre Hadgu, kai jos vyrą afrikietį sumušė grupė jaunuolių. Tuomet vilnietė nuogąstavo, kad rasizmo apraiškų dažnėjimas Lietuvoje neatsispindi statistikoje todėl, kad daugelis išpuolių prieš kitataučius ar kitos rasės žmones yra neregistruojami.
Neseniai nuo užpuolikų nukentėjęs visuomenininkas Domininkas Burba viešai paskelbė įtariantis, kad buvo sekamas, užpultas ir sumuštas dėl savo pažiūrų ir dėl dalyvavimo kovo 11-osios akcijoje prieš ksenofobiją ir neapykantą. Tačiau D.Burbos užpuolimą policija įregistravo tik kaip vagystę.
Vakarų šalių patirtis rodo, kad tik kruopščios ir tikslios policijos ataskaitos leidžia susidaryti patikimą vaizdą apie neapykantos nusikaltimų mastą, dažnumą ir pobūdį tiek vietiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu.
Klostosi neapykantai palanki aplinka
Mokslininkai sutaria, kad neapykantos nusikaltimams (angl. hate crime) palanki aplinka atsiranda tuomet, kai ekonominė situacija nestabili, žiniasklaidoje plinta stereotipai bei užgauli retorika, viešumoje gausėja neapykantą skatinančių šnekų ir toleruojama užgaulė bei kurstymas susidoroti.
Neapykantos nusikaltimai nuo kitokio smurto skiriasi motyvacija. Tai išpuoliai, motyvuoti išankstinės priešiškos nuostatos dėl nukentėjusiojo rasinės kilmės, religijos, tautybės, lyties, amžiaus, negalios, seksualinės orientacijos, pažiūrų.
Išskiriama keletas „nekentėjų“ tipų. Daugelis yra tiesiog „aštrių pojūčių mėgėjai“: šie žmonės linkę priekabiauti ar užpulti atsitiktinai pasirinktus žmones. Pavojingiausiu tipu laikomi vadinamieji „misionieriai“, įsivaizduojantys, kad jie turi gelbėti pasaulį nuo blogio.
Neapykantos nusikaltimų atvejais lemiamos reikšmės turi vieša reakcija. Traumą dėl smurtinio išpuolio patiria ne tik nukentėjusieji, bet ir jų šeimos nariai, artimieji, bendruomenė.
Kitų šalių patirtis liudija, kad neapykantos incidentai greit paplinta. Griežta ir operatyvi teisėsaugos institucijų reakcija gali stabilizuoti situaciją, nuraminti žmones, padėti atsitiesti nukentėjusiesiems. Tuo metu policijos neveiklumas arba vangi reakcija skatina smurto plitimą.
Policija linkusi nutylėti
Nukenčiantieji nuo neapykantos nusikaltimų turi daugybę priežasčių nepranešti apie patirtą smurtą. Pavyzdžiui, imigrantai gali nemokėti kalbos arba neturėti visų privalomų dokumentų, bijoti bet kokių kontaktų su policija.
Pastebėta, kad teisėsaugos tarnybos, ypač žemesnės grandies, yra linkusios nutylėti neapykantos incidentus arba sumenkinti jų reikšmę, mat vietos vadovai baiminasi, kad ši statistika gali „pakenkti“ jų darbo rodikliams.
Tarptautinių organizacijų skelbiamose rekomendacijose nurodoma, kad norint įvertinti pažeidėjo motyvaciją, pirmiausia reikia kreipti dėmesį į nukentėjusiųjų ir liudininkų parodymus, taip pat įtariamo pažeidėjo komentarus, gestus, raštiškus pareiškimus, užrašus ant sienų, simbolius.
Smurto incidentus tiriantys pareigūnai privalo išsiaiškinti, ar incidentas sutapo su kokia nors svarbia data (švente), ar nukentėjusysis buvo aktyvus savo bendruomenės interesų atstovas, visuomenininkas.
Europos šalyse galioja policijos ir prokuratūros suderinti nuostatai, kaip šio pobūdžio nusikaltimai turi būti dokumentuojami, t.y. kaip jie turi būti registruojami nacionalinėje nusikalstamumo statistikoje.
Švedijos nacionalinėje neapykantos nusikaltimų užkardymo programoje įtvirtinta, kad dokumentuodamos reikšmingus faktus, policijos įstaigos naudoja specialius formuliarus ir instrukcijas, kurios palengvina ir nukentėjusiųjų dalią: jie neverčiami kartoti savo pasakojimo daug kartų.
Specialus dėmesys civilizuotose pasaulio šalyse nuolat skiriamas neapykantos išpuoliams internete, tokiems kaip kurstymas prieš tam tikras visuomenės grupes arba jų užgauliojimas.
Vakarų šalių teisėsaugos institucijos, taip pat tokios tarnybos kaip ugniagesiai, aktyviai dalyvauja vietos bendruomenių iniciatyvose, skirtose taikiam sambūviui propaguoti. Skleisti žinią apie kovą su neapykantos nusikaltimais padeda draudimo įstaigos, būsto plėtros įmonės, įdarbinimo centrai, skubios pagalbos tarnybos.
Požymiai
Tarnybos, atsakingos už neapykantos nusikaltimų tyrimą, turi išmanyti požymius, pagal kuriuos galima identifikuoti šios rūšies nusikaltimus.
Tai būtina norint įvertinti atakų pasikartojimo grėsmę.
Todėl iš pareigūnų reikalaujama kruopščiai užfiksuoti žodinius nukentėjusiojo pareiškimus. Raštiškame pranešime apie įvykį turi būti užfiksuoti net menkiausi įtarimai, kad nusikaltimas gali būti motyvuotas neapykantos. Turi būti tiksliai cituojami nukentėjusiųjų ir liudininkų žodžiai.
Jei asmuo buvo apiplėštas, tai savaime dar nereiškia, kad galima atmesti neapykantos nusikaltimo versiją.
Informacija apie neapykantos incidentus turi būti reguliariai teikiama centrinėms nacionalinės teisėsaugos institucijoms. Vietos policijos padaliniai turi būti formaliai įpareigoti kaupti ir teikti informaciją apie tokius nusikaltimus ir incidentus.
Tačiau Lietuvoje, kaip yra ne kartą pažymėjęs Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas S.Šedbaras, esama įsisenėjusių problemų dėl teisinio policijos pareigūnų veiksmų reguliavimo: neaiškiai apibrėžtos policijos pareigūno teisės ir atsakomybė, nors apie tai kalbama jau dešimt metų.
Terorizavimas, persekiojimas, bauginimas
Dar didesnis iššūkis teisėsaugai – tokios veikos kaip persekiojimas ir bauginimas. Lietuvos baudžiamajame kodekse nėra persekiojimo kaip baudžiamos veikos (angl. stalking) apibrėžimo, kokį turi daugelis Europos šalių.
Persekiojimas kaip nusikalstama veika ypatingas tuo, kad jo poveikis yra „kaupiamojo“ pobūdžio procesas (vyksmas, nusitęsęs laike ir erdvėje), o ne punktiškas momentinis veiksmas.
Persekiotojai gali tykoti pasaloje, sekioti, siekti kontakto telekomunikacijų priemonėmis, pavyzdžiui, elektroniniais laiškais arba sms žinutėmis, paprastais laiškais, siuntiniais, rašteliais.
LR Baudžiamajame kodekse nėra persekiojimo sąvokos, tačiau, anot Teisingumo ministerijos specialistų, ši nusikalstama veika yra vienas iš asmens terorizavimo, numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje, aspektų.
Terorizavimas – tai bauginimas, kai neteisėtas psichinis poveikis nukentėjusiajam yra daromas ne vieną kartą, o sistemingai, todėl jį galima laikyti neteisėtu bauginimo procesu.
Bauginama gali būti žodžiu (pvz., išsakant grasinimus), fiziniu smurtu (kai smurtaujama siekiant įbauginti), taip pat gestais arba sekant.
Visuomeninė stebėsena
Europos šalyse, kaip antai Švedijoje, nukentėjusieji turi galimybę vertinti policininkų elgesį ir darbą. Taip pat nuolat vykdomos kokybės studijos, fiksuojančios nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų nuomonę apie tai, kaip su jais elgėsi pareigūnai. Tai leidžia matyti, ar savo kasdieniame darbe policija paiso „aukos perspektyvos“ ir nukentėjusiųjų interesų.
Šį rūpestį grindžia supratimas, kad neapykantos nusikaltimų taikinys yra ne tik konkretūs individai, bet ir jų gyvenimo būdas, tapatybė, kultūra, o kartu – visuomenės pamatinės demokratinės vertybės.