Antradienį Alytaus kapinėse artimieji palaidojo Iriną A. Dieną anksčiau Marijampolėje amžino poilsio atgulė po insulto taip ir neatsigavęs iš komos 75 metų Ivanas Kostenko. Abu mirusieji paskutiniuosius trejetą metų kartu gyveno atokiame Lazdijų rajono Kapčiamiesčio miestelyje, Lietuvos–Baltarusijos pasienyje.
Pušynų ir ežerų apsuptame Kapčiamiestyje, Žaliakalnio gatvėje, ant kalvos viena šalia kitos stovi trys sodybos. Viena iš jų, kurioje trejus metus prieš mirtį gyveno I.Kostenko su devyniolika metų jaunesne Irina A., - šiandien jau tuščia, ir tik kruopščiai išpuoselėtas daržas, dzūkišku papročiu akmenukais apdėliotos gėlių lysvės bei šiltnamyje augantys pomidorai liudija apie čia gyvenusių sodybos šeimininkų būtį.
Skurdus ir kuklus buvo šis paskutinis mirusiųjų Irinos ir Ivano būstas, tačiau visas miestelis žavėjosi, kaip ypatingu darbštumu ir tvarka garsėjusi moteris sugeba be didelių investicijų išgražinti šeimos lizdelį.
Tiesa, vietiniai neslepia, kad abu sugyventiniai nevengdavo kartais pasėdėti prie stiklelio. „To mažame miestelyje nepaslėpsi, juk viskas ant akių, kaip sakoma. Būdavo, kad abu „užgeria“, kartais net po keletą dienų, bet nei kokių konfliktų, nei barnių, nei skandalų iš ten mūsų nepasiekdavo“, - lrytas.lt sakė Kapčiamiesčio bendruomenės komiteto pirmininkė Vilma Matulevičienė.
Į Dzūkiją pirmasis iš Kostenkų prieš gerą dešimtmetį atsikėlė Ivano sūnus Petras Kostenko. Palikęs Marijampolėje pirmąją žmoną ir vaikus, jis vedė kapčiamiestiškę Almą Barkauskaitę. Šiandien abu sutuoktiniai su dviem mažamečiais vaikais bei Almos motina glaudžiasi skurdžiame medinuke Žaliakalnio gatvėje.
Skurdi buitis, vaikų nepriežiūra ir sąvartynu paverstas kiemas netrukdo Petrui įrodinėti savųjų tiesų. „Kai jų šeimą įrašėme į socialinės rizikos šeimų sąrašą, Petras pakėlė triukšmą per Seimo vaiko teisių kontrolieriaus tarnybą ir taip į vietą pastatė Lazdijų valdininkus, kad šie dabar vengia užeiti į šį kiemą“, - neslepia miestelio bendruomenės komiteto pirmininkė V.Matulevičienė.
Su nauja drauge – lyg ant sparnų
Ivanas sūnaus kaimynystėje galutinai įsikūrė prieš šešetą metų kartu su pirmąja žmona, pardavę Marijampolėje turėtą butą, nors iki to laiko į kuklų namelį sūnaus sodybos kieme senolis atvykdavo ne vienerius metus.
Tiesa, apie šio namelio pirkimą ir jo nuosavybės teises esanti informacija šiandien pakankamai prieštaringa: vietos seniūnijos pareigūnai sako neturintys jokios informacijos nei apie patį pastatą, nei apie jame gyvenusius asmenis. „Vietiniai pasakoja, kad namelį iš čia gyvenusių giminaičių Kostenkos pirkę be jokių notarinių sutarčių ir inventorinių pastato bylų.
Tiesiog pasirašę ranka vienas kitam raštą apie sumokėtus pinigus už pirkinį, ir tiek to dokumentų tvarkymo. Nežinia, kaip ten viskas yra ir kaip bus dabar, po Ivano mirties. Nei Ivanas, nei jo mirusi žmona, nei Irina mūsų seniūnijoje nebuvo deklaravę gyvenamosios vietos, neturime ir to namelio ūkinių knygų“, - neslėpė Kapčiamiesčio seniūnijos seniūnas Vidmantas Dambrauskas. Priešingai mano Ivano Kostenko sūnus Petras: neva tas namas, tiksliau – medinė lūšna, seniai motinos buvęs užrašytas jam, tad jis teisėtai turįs teises į jį.
Pagyvenusi vos pora metų senoji Ivano žmona mirė, o pats senolis vis dažniau akį užmesdavo į kaimynystėje įsikūrusią keliolika metų jaunesnę Iriną. „Iš pradžių pykome, bet paskui su seserimi sakome, lai gyvena jie abu – tėvui lengviau. Ji buvo tvarkinga, darbšti, prikonservuodavo pilnus rūsius žiemai atsargų. Ir mūsų vaikus mylėjo, jie ją močiute vadino“, - apie savo pamotę pasakojo Ivano sūnus Petras. Tačiau idilės tėvo ir sūnaus santykiuose nebuvo – kiekviena šeima gyveno savąjį gyvenimą.
Kapčiamiesčio seniūnijos seniūnas Vidmantas Dambrauskas sako nedaug ką galįs pasakyti apie sugyventinius: gyveno iš senolio gaunamos pensijos, vasaromis uogaudavo, grybaudavo. „Į seniūniją paramos neprašydavo, mums skundų neturėjo. Mes jiems – irgi“, - sakė seniūnas. Paklaustas apie senolio sūnaus šeimą, V.Dambrauskas palydi mus iki Žaliakalnio gatvės. „Pažiūrėkite į abi sodybas, palyginkite, ir patys viską suprasite be žodžių“, - teprataria valdžios atstovas.
Tiek vietos gyventojai, tiek ir senolio bei Irinos artimieji neslepia, kad su naująja drauge senolis jautėsi lyg ant sparnų. „Greičiausiai jie mylėjo vienas kitą“, - pripažįsta ir mirusiojo sūnus Petras Kostenko.
Pamotę vijo lauk
„Turime kruopščiai ištirti visas aplinkybes“, - sako Lazdijų rajono policijos komisariato vyriausiasis tyrėjas Marius Jakštas. Tyrėjai neslepia, kad liudininkų parodymai apie tai, jog mirties išvakarėse Irina A. susiginčijo su sugyventinio sūnumi Petru Kostenko ir tas faktas galėjo pastūmėti moterį į savižudybę, turi būti kruopščiai ištirtas ir įvertintas.
Insultas 75-erių Ivaną Kostenko ištiko Joninių dieną. Jį, susmukusį be sąmonės kieme šalia savojo namelio, pastebėjo kaimynystėje gyvenantys Izabelė ir Juozas Ūsai. Išvežtas į Marijampolės apskrities ligoninės reanimaciją senolis mirė praėjusio penktadienio pavakarę, taip ir nepabudęs iš komos būklės.
Irinos nelaimės dieną namuose nebuvo – ji buvo išvykusi į Alytų aplankyti sergančių savo tėvų. Grįžusi moteris savo draugą ligoninėje aplankė jo mirties dieną – penktadienį ryte senolio sūnus Petras pamotę nuvežė aplankyti ligonio.
„Ji kaip kokia nenormali puolė draskytis palatoje: rankas grąžo, tėvą bučiuoja, glosto, balsu verkia. Net mūsų, savų, prie tėvo neprileido! Aš jai ir pasakiau: Irina, nesidraskyk čia, baik savo vaidinimus ir mauk iš palatos – ne viena čia svarbi esi“, - neslėpė su pamote prie mirties patale gulinčio tėvo lovos susikivirčijęs Petras Kostenko. Kai tos pačios dienos pavakarę sužinojęs apie tėvo mirtį pasakė žinią Irinai, šioji paprašė jos rytojaus dieną nepalikti – paimti kartu į šermenis. Senolio laidotuvėmis rūpinosi Marijampolėje gyvenanti jo dukra Liudmila.
Pats Petras kalbinamas lrytas.lt neneigė, kad mirus tėvui, dar tą patį vakarą susiginčijo su pamote ir liepė jai nešdintis iš tėvo trobos į gatvę. „Paklausiau, kur tėvo namo dokumentai. Ji sako – sudeginau. Sakau, jei taip,- tai susirink skudurus ir varyk į visas keturias puses“, - karščiavosi vyras. Jam pritarė ir žmona Alma. „Ji negauna jokių pajamų, tai kas žiemą už elektrą mokės? Mes!?“ – klausė moteris.
Neneigė Petras ir to, kad pamotė savo sugyventinio laidotuvėse nedalyvavo – Petras jos nevežė į Marijampolėje esančius laidojimo namus. „Aš jos turėjau ieškot ar ji manęs?! Neatėjo – ir liko! O gal girta kur gulėjo, kas ją žino? Nei aš ėjau pas ją, nei kas ją matėm tądien“, – sako vyras. Tačiau Petras neigia, kad šie konfliktai galėjo išprovokuoti pamotės savižudybę – panašiai pasibaigusių barnių ir konfliktų praeityje buvę ne vienas, tačiau po jų Irina žudytis nebėgusi.
Kaimynystėje gyvenantis Juozas Ūsas pasakoja, kad mirusią Iriną namie rado jo žmona, ketinusi su moterim pasikalbėti.