Taigi nebandykite to daryti namie. Bet vis dėlto kaip įvykdyti tobulą apiplėšimą? Sprendžiant iš įvykių Londone, neatrodo, kad būtų labai sunku. Įeini į parduotuvę, truputį pamojuoji ginklu, liepi darbuotojams prikrauti pilną krepšį blizgiausių daikčiukų, šoki į pabėgimui parengtą mašiną ir nusiteiki likusį gyvenimą praleisti tingios prabangos apsuptyje. 40 mln. svarų sterlingų padalyti iš šešių – visai neblogas vienos popietės uždarbis. Žiūrėkite reportažą apie juvelyrinės parduotuvės apiplėšimą Londone.
Žinoma, viskas šiek tiek sudėtingiau. Pirmiausia laukia sunkus klausimas, kaip likti neatpažintam. Prieš 30-40 metų viskas buvo aišku – slidininko kaukė arba ant galvos užtempta kojinė. Dabar tokių dalykų nebeišvysi – bankų plėšimas išėjo iš mados.
JAV bankus aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje plėšusi Chronometro gauja – tokią pravardę ji gavo, nes visus nusikaltimus įvykdydavo greičiau nei per dvi minutes – maskuodavosi Helovyno kaukėmis, vaizduojančiomis JAV prezidentus (idėja pakankamai įdomi, kad įkvėptų Holivudo scenaristus, bet nepakankamai gera, kad padėtų išnešti kudašių). Paryžiaus Harry Winstono juvelyrinę parduotuvę pernai apšvarinusi gauja „Rožinės panteros“ persirengė moterimis, užsimaukšlino šviesius perukus, saulės akinius ir skareles.
Vis dėlto į „Graff Diamonds“ juvelyrinę parduotuvę įžygiavusi porelė, atrodo, nusprendė nesekti šia sena tradicija.
„Jei jie būtų dėvėję kaukes, niekada nebūtų įkėlę kojos į parduotuvę, - sako Peteris Bleksley. - Jie turėjo apsimesti turtingais klientais“.
Pasak detektyvo, šiais laikais prabangios parduotuvės įsileidžia tik iš anksto susitarusius lankytojus, iš kurių prašo tapatybę patvirtinančių dokumentų. Ir vis dėlto parodyti veidus visu gražumu apsaugos kameroms? Ar tik nebus padaryta žiopla klaida?
Kitas bet kuriam apiplėšimui būtinas elementas – kruopštus planas. Ilgą patirtį FTB sukaupęs Bobas Wittmanas padėjo susemti gaują, kuri 2007-aisiais iš Nicos „Musée des Beaux Arts“ pavogė C.Monet, A.Sisley'aus ir du Jano Brueghelio Vyresniojo paveikslus.
„Jie man prisipažino, kad tą muziejų tyrinėjo šešis mėnesius, - prisimena agentas. - Jie apgalvojo, kurią dieną geriausia veikti, kurią valandą, kiek žmonių prireiks ir kaip pabėgti iš nusikaltimo vietos“, - pasakoja B.Wittmanas.
Taip, tiesa, pabėgimas. Visi dar prisimena deimantų vagystę iš Londono „Tūkstantmečio kupolo“ 2000-aisiais, kai plėšikai ekskavatoriumi pasikasė po tvora ir ketino sprukti kateriu. Nepriekaištingas planas, tik bėda, kad policija iš anksto sužinojo apie vagystę ir jų jau laukė. Tiesa, prieš tai dar pakeitė deimantus falsifikatais – dėl viso pikto.
Prisimenant pabėgimus motorinėmis valtimis, niekas neprilygs tų pačių metų Stokholmo vagystei, kai iš Nacionalinio muziejaus dingo du A.Renoiro ir vienas Rembrandto paveikslas. Išradingieji vagys į muziejų vedančiose gatvėse paliko užminuotų mašinų, o patys sėdo į valtį (tokia taktika labiau tinka prie vandens stovinčiuose muziejuose), šiek tiek paplaukę valtį paliko atokioje įlankėlėje ir paspruko čia pat iš anksto parengtu automobiliu.
„Kad apsidraustų, - pasakoja B.Wittmanas. - Vagys ant kelio po savęs dar paliko juostų su spygliais – jei policija kartais juos bandytų vytis“.
Pastebėjote, kad čia vėl sutinkame landųjį FTB agentą? Jis pagavo ir Stokholmo plėšikus, apsimetęs meno vertintoju, atstovaujančiu Rembrandto paveikslą panorusiai įsigyti gaujai iš Rytų Europos. Tai viena iš dažnų klaidų, kuriuos padaro tokie meno vagys – jie bando parduoti paveikslus.
„Į tokius nusikaltimus įsivėlę nusikaltėliai neišmano meno ir meno pasaulio tvarkos“, - sako B.Wittmanas. - Jie nepriekaištingai suplanuoja ir įvykdo vagystę, bet susikerta, kai tenka grobį realizuoti. Legalūs kolekcininkai vogtais darbais nesidomi, tad vagims tenka parduoti paveikslus už nedidelę jų vertės dalį, pavyzdžiui, Stokholmo muziejaus Rembrandtą – tik už ketvirtį milijono JAV dolerių, kai jo vertė siekia 36 mln. dolerių“.
Turbūt geriausia išvis vengti meno kūrinių . Ir pabėgimų. 2005-aisiais gauja iš Rio de Ženeiro tris mėnesius kasė 200 metrų tunelį tarp Brazilijos centrinio banko ir šalia stovėjusios fermos. Vieną rugpjūčio savaitgalį jie išsprogdino paskutinį plienu sutvirtinto betono metrą ir patuštino banko saugyklas beveik 65 mln. JAV dolerių.
Nors ir kyla akivaizdus klausimas – jei taip ilgai užtrunka iškasti tunelį, ar ne paprasčiau būtų susirasti darbą - šį nusikaltimą beveik galima pavadinti tobulu apiplėšimu. Jeigu ne vienas „bet“. Po dviejų mėnesių vieno iš vagystės autorių kūną policija rado numestą apleistoje šalikelėje 300 km už Rio de Žaneiro.
Šios istorijos pamoka paprasta, bet labai sunkiai išmokstama – jei ketini imtis nusikaltimų, privalėsi turėti reikalų su nusikaltėliais. O jie, švelniai tariant, nėra patys patikimiausi tipai. P.Bleksley žodžiais kalbant, kuo daugiau gaujos narių, tuo linksmiau policijai: „Kuo daugiau žmonių planuoja, tuo daugiau jų žino apie nusikaltimą, tuo didesnė tikimybė, kad vienas iš jų taps policijos informatoriumi, ką nors leptelės arba dalinantis grobį bus nepatenkintas jam tenkančia dalimi“.
O kaip plėšikų garbė? Tai greičiausiai terminų painiava. Tačiau jei vis dėlto įvykdysi tobulą apiplėšimą ir surinksi patikimą komandą, kuri nieko neįskųs, turbūt vis tiek nebūsi laimingas.
P.Bleksley manymu, plėšiką užkamuos namų ilgesys: „Jie planuoja praturtėję išvykti iš šalies ir likusį gyvenimą nugyventi supami prabangos kokioje nors rančoje. Tačiau tie žmonės paprastai nebūna kosmopolitai. Jie ima ilgėtis namų. Ir jei nesugrįžta surakinti antrankiais, grįžta savo noru“.