Rusijos politikus ir banditus vienija sportas

Lrytas.lt siūlo paskaityti 5 metų senumo straipsnį apie Rusijos sporto sąsajas su mafija.

Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo Rusijoje sportas tapo mafijos įkaitu.

Nors šiandien rusų atletai jau labiau priklauso nuo naftos, dujų ir aliuminio oligarchų bei politikų malonės, su nusikalstamu pasauliu siejami verslininkai toliau daro milžinišką įtaką šios šalies sportui.

Prancūzijos žurnalas „L'Equipe Magazine“ atliko tyrimą, kurio pagrindiniais herojais tapo ir lietuviams gerai žinomi veikėjai.

Į prancūzų akiratį pateko ne tik Maskvos CSKA futbolo, krepšinio ar ledo ritulio komandų vadovai, bet ir Lietuvos Prezidentūros skandale pagarsėjęs Anzoris Kikališvilis bei buvęs Kauno „Žalgirio“ ekipos bendrasavininkis ir Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės rėmėjas Šabtajus Kalmanovičius.

Automobilių stovėjimo aikštelėje prie Maskvos olimpinio stadiono liejasi degtinė.

Šarvuotų limuzinų vairuotojai kantriai laukia savo šeimininkų.

UEFA Čempionų lygos rungtynėse Maskvos „Lokomotiv“ klubas ką tik įveikė Kijevo „Dinamo“ iš kaimyninės Ukrainos. Rusų futbolą remiantys naujieji turtuoliai sveikina vienas kitą ir švenčia.

Prieštaringos reputacijos verslininkas A.Kikališvilis susimuša delnais su Pavelu Borodinu.

Šis Rusijos ir Baltarusijos sąjungos sekretoriaus pareigas užimantis politikas – aistringas futbolo gerbėjas.

Pradėjęs futbolą žaisti nuo 46-erių P.Borodinas mėgsta juokauti, jog jau įmušė daugiau įvarčių net už legendinį brazilą Pele – kiekvieną trečiadienį sekretorius kamuolį spardo su Maskvos meru Jurijumi Lužkovu.

P.Borodinui visiškai nė motais, kad jo glėbyje atsidūręs A.Kikališvilis – nepageidaujamas asmuo JAV, toks pat neseniai tapęs ir Lietuvoje.

Nors Federalinis tyrimų biuras (FTB) A.Kikališvilį priskiria prie svarbiausių rusų mafijos organizatorių, šis asociacijos „XXI vek“ 55 metų bosas gali pasigirti įtakingais ryšiais net Kremliuje.

Maskvoje A.Kikališvilį pažįsta visi. Jis – dažnas ir laukiamas svečias madinguose Rusijos sostinės vakarėliuose. Pats verslininkas irgi mėgsta lankytis visur.

Neseniai Olimpiniuose sporto rūmuose A.Kikališvilis plojo Federacijų taurės teniso turnyro finale kovojusioms moterims.

Jis sėdėjo tik viena eile žemiau negu jo bendraamžis Alimžanas Tochtachunovas – dar vienas FTB akiratyje atsidūręs rusų šešėlinio pasaulio autoritetas.

A.Kikališvilio sėbras tik 2003-iųjų liepą paleistas iš kalėjimo.

Tirdami vadinamąją „East Money“ pinigų plovimo bylą Interpolo pareigūnai sulaikė A.Tochtachunovą Venecijoje.

Šis uzbekų kilmės Rusijos pilietis yra siejamas su nusikalstama Solncevo grupuote. Interpolas įtaria A.Tochtachunovą įsivėlus į prekybą narkotikais, vogtais automobiliais ir ginklais.

Remiantis slaptais italų policijos įrašais buvo nustatyta, kad A.Tochtachunovas įsipainiojęs ir į 2002 m. Solt Leik Sičio olimpinių žaidynių dailiojo čiuožimo teisėjų skandalą.

Iki teismo proceso išleistas į laisvę jis vėl sukiojasi sportininkų draugijoje.

Olimpinių sporto rūmų tribūnose šalia A.Tochtachunovo sėdėjo jo verslo partneris Šamilis Tarpiščevas.

Su buvusiu Rusijos sporto ministru Solncevo grupuotės autoritetą dar prieš dešimtmetį supažindino prezidento Boriso Jelcino apsaugos vadas Aleksandras Koržakovas.

Rusijos teniso federacijos prezidento pareigas dabar einantis Š.Tarpiščevas kurį laiką taip pat buvo nepageidaujamas JAV.

FTB sukaupė tiek daug įrodymų apie įtartinus buvusio sporto ministro ryšius, kad užstoti prieš amerikiečius jo jau nebegalėjo net pats B.Jelcinas.

Beje, šalia savo buvusio ministro pirmasis Rusijos prezidentas Olimpinių rūmų tribūnose irgi stebėjo tą patį turnyrą.

Po SSRS subyrėjimo 1991 metais Rusijos sportą iki šiol persekioja glaudžių mafijos ir politikos ryšių šešėlis, sukasi neaiškios kilmės pinigai.

Praėjusiojo dešimtmečio pradžioje pakliuvęs į mafijos interesų zoną ir tapęs daugybės žmogžudysčių priežastimi, rusų sportas bando perimti garbingesnio žaidimo taisykles.

Tačiau milžiniškos investicijos, kurias, remdamiesi sudėtingomis schemomis, į įvairius sporto klubus per ofšorines bendroves Kipre ar Kaimanų salose dabar kuria naujieji rusų naftos ir dujų magnatai, sukelia pagrįstų įtarimų dėl elementaraus pinigų plovimo.

Pastaruoju metu atvirą reketą Rusijos sporte pakeitė rafinuotesni finansiniai nusikaltimai.

„Sporte plaunami pinigai? Ne! Dabar su šiuo reiškiniu baigta.

Viskas, ką buvo galima išplauti, jau išplauta“, – tvirtino Andrejus Vatutinas.

Bet kodėl Maskvos CSKA krepšinio klubo direktoriaus pavaduotojas vengia viešai pasakyti, koks jo komandos biudžetas?

Juk visos klubo sąskaitos turi būti švarios, jeigu jį remia tik respektabilios garsios bendrovės.

„Pinigai buvo plaunami anksčiau, maždaug prieš šešerius metus. O šešeri metai rusų sporte – milžiniškas laiko tarpas“, – šelmiškai šypsosi ir Germanas Tkačenka.

Galbūt ir būtų galima patikėti šiuo ambicingu 33 metų politiku bei Samaros „Krylja sovetov“ futbolo klubo savininku.

Tačiau kodėl paskui jo kolegą iš Maskvos CSKA driekiasi keistų gandų šleifas?

Visoje Rusijoje atvirai kalbama, kad CSKA savininkas Jevgenijus Gineris, toks pat paslaptingas kaip ir jo turtų kilmė, praėjusį sezoną paprasčiausiai nupirko savo komandai šalies čempiono titulą.

Vos prieš metus futbolo agentas Jurijus Tiškovas buvo nušautas prie savo buto durų.

Jis ruošėsi Maskvos „Spartak“ klubui parduoti vieną „Torpedo-ZIL“ komandos žaidėją, kurį įsigyti ypač troško CSKA.

Bent Maskvos futbole, regis, iki šiol dar nepasikeitė žaidimo taisyklės.

Norėdami geriau suprasti, kodėl rusų sportas ir mafija pavirto Siamo dvyniais, sugrįžkime į 1991 metus.

Subyrėjus sovietinės valdžios sistemai Rusijos atletai liko be įprastos valstybės paramos.

Norėdamas sportininkams pagelbėti prezidentas B.Jelcinas išleido specialų dekretą, kuris suteikė galimybę klubams užsidirbti patiems.

Kai atletų rėmėjams buvo panaikinti alkoholio ir cigarečių muito mokesčiai, šalies sporto klubai virto savotiškomis importo ir eksporto bendrovėmis, kurios iškart patraukė organizuotų nusikaltėlių dėmesį.

1993 m. buvo įkurtas Nacionalinis sporto fondas (NSF), kurio vadovu B.Jelcinas skyrė asmeninį teniso trenerį Š.Tarpiščevą.

Finansuojamas iš tų pačių alkoholio ir cigarečių muito mokesčių NSF netrukus tapo pagrindiniu kontrabandos ir nelegalių pinigų plovimo įrankiu Rusijoje.

Š.Tarpiščevas bei prezidento apsaugos vadas A.Koržakovas visais įmanomais būdais skatindavo degtinės bei cigarečių importą, kuris kaip ant mielių augino sporto fondo sąskaitas.

Du įtakingi Kremliaus vyrai į pagalbą pasikvietė netgi buvusį asociacijos „XXI vek“ bosą Otarį Kvantrišvilį.

Praeityje garsus imtynininkas buvo svarbiausias rusų nusikaltėlių autoritetas ir vadovavo galingiausiems pastarojo meto Maskvos „stogams“ – iš boksininkų suformuotoms savotiškos apsaugos ir reketo gaujoms.

Kai šis rusų mafijos krikštatėvis 1994 m. buvo nušautas vienoje pirtyje, asociacijos „XXI vek“ vairą perėmė A.Kikališvilis.

NSF lėšų dėka B.Jelcinas buvo perrinktas Rusijos prezidentu. Sporto fondas į B.Jelcino aplinkos žmonių sąskaitas Šveicarijos bankuose pervedė apie 600 mln. eurų.

Kai Š.Tarpiščevo įpėdinis NSF direktoriaus kėdėje Borisas Fiodorovas viename interviu prasitarė apie šiuos skaičius, 1996 m. vasarą jis tik per plauką liko gyvas po nepavykusio pasikėsinimo per skirtingų mafijos klanų sąskaitų suvedinėjimą.

Tuomet, kai NSF išgyveno savą aukso amžių, Rusijoje klestėjo žiauri prievarta.

Per paskutinius SSRS gyvavimo metus užregistruotos 785 organizuotos nusikaltėlių gaujos.

1996 metais jų skaičius išaugo daugiau kaip dešimt kartų: Rusijoje veikė per 8000 kriminalinių gaujų, kurių kiekviena vienijo nuo 50 iki 1000 banditų.

Rusų atletai neišvengė mafijos gniaužtų.

Per penkerius metus buvo nužudyta daugiau kaip 800 profesionalių sportininkų.

Rusijoje kulkos persekiojo ne tik atletus, bet ir sporto vadovus.

1997 metais prie namų nušauta Maskvos „Spartak“ komercijos direktorė Larisa Nečiajeva.

Tuo metu šis futbolo klubas oficialiai priklausė buvusiam Rusijos rinktinės treneriui Olegui Romancevui, kuris irgi įtariamas ryšiais su Solncevo mafija.

Tiesa, kai kam pasisekė išvengti mirties.

Daugkartinis olimpinis plaukimo čempionas Aleksandras Popovas buvo subadytas peiliu Maskvos gatvėje, tačiau liko gyvas.

Milijonus uždirbantys Rusijos sportininkai negali jaustis saugūs net užsienio šalyse.

Aleksejus Žitnikas, Vladimiras Malachovas ir Aleksandras Mogilnas – trys NHL lygoje žaidžiantys ledo ritulininkai – 1993 metais tapo pirmosiomis rusų gangsterių aukomis.

Jungtinėse Valstijose A.Mogilną nuo mafijos persekiojimo išgelbėjo tik FTB agentai.

Su kriminaliniu pasauliu susijęs asmuo, kuris padėjo rusų ledo ritulininkui ištrūkti į JAV, reikalavo sumokėti 200 tūkstančių dolerių.

A.Žitnikas negalėjo kreiptis į FTB. „Los Angeles Kings“ naujoką reketavo viena gimtojo Kijevo gauja.

Vietos papročius puikiai išmanantis ledo ritulininkas už atitinkamą atlygį kreipėsi pagalbos į, jo žodžiais tariant, dar galingesnę kriminalinę rusų organizaciją.

Beje, kai FTB agentai Niujorke tyrė vieną pinigų plovimo aferą, kuriai vadovavo garsiausias rusų gangsteris Viačeslavas Ivankovas, jie aptiko dviejų NHL žvaigždžių pėdsakus.

Dabartinis Rusijos sporto ministras Viačeslavas Fetisovas tuo metu buvo „Slavic Inc.“ prezidentas. Ši bendrovė tarnavo kaip legali priedanga V.Ivankovo veiklai.

Pavelas Bure – dar viena ryški NHL žvaigždė – rūpinosi asociacijos „XXI vek“ reikalais, kuriuos po O.Kvantrišvilio nužudymo perėmė artimas ledo ritulininko bičiulis A.Kikališvilis.

Sportas išties neatsitiktinai vilioja rusų mafijos lyderius.

„Čia kasdien sukasi milijonai. Sporto pinigų apyvarta labai paranki nelegaliai veiklai, nes tarptautinė šių lėšų judėjimo kontrolė daug laisvesnė nei įprastame versle.

Sportas taip pat padeda daug greičiau užmegzti pažintis su valdžios atstovais ir susikurti palankesnį savo įvaizdį“, – aiškino Europos Sąjungos kovos su organizuotu nusikalstamumu ekspertai.

Rusijos sportą ilgai krėtė korupcija.

Elementari 11 metrų baudinių analizė įrodo, kad praėjusio dešimtmečio pradžioje buvo perkamos ir parduodamos beveik visos Rusijos futbolo čempionato rungtynės.

Nors šiandien sportu, ir ypač futbolu, susidomėję naujieji rusų oligarchai jau patys skatina garbingesnes žaidimo taisykles, jie taip pat pasiryžę viskam.

JAV žurnalo „Forbes“ paskelbti duomenys verčia susimąstyti: pagal bendrąjį nacionalinį produktą (BNP) vienam šalies gyventojui Rusija nusileidžia net Kosta Rikai, tačiau užima ketvirtąją vietą savo milijardierių skaičiumi.

2003 m. į turtingiausių planetos žmonių sąrašą pateko 27 rusų milijardieriai – dešimčia daugiau negu 2002-aisiais (2000 m. nebuvo nė vieno).

Milžiniškus turtus jie susikrovė, kai 1995 metais B.Jelcino leidimu privatizavo valstybines Rusijos naftos ir kitų gamtinių išteklių bendroves.

Turtingiausias – buvęs „Jukos“ koncerno vadovas Michailas Chodorkovskis – pirmasis nusipirko Maskvos „Dinamo“ futbolo klubą.

2003-ųjų vasarą Romanas Abramovičius, kuriam priklausantis galingas holdingas „Millhouse Capital“ kontroliuoja naftos bendrovę „Sibneft“, tapo Londono „Chelsea“ klubo savininku ir iki šiol finansuoja Omsko „Avangard“ ledo ritulininkus.

„LUKoil“ artimas naftos karalius ir vienas iš telekanalo TV7 savininkų Andrejus Červičenka išniro futbolo pasaulyje, kai iš garsaus trenerio O.Romancevo perpirko Maskvos „Spartak“ akcijas.

Pasak britų spaudos, 34 metų Olegas Deripaska – jauniausias iš naujųjų oligarchų, buvęs R.Abramovičiaus verslo partneris ir dabartinis „LUKoil“ vadovas, – tiktai paskutinę akimirką atmetė gundantį pasiūlymą įsigyti kontrolinį Londono „Arsenal“ akcijų paketą.

Šiam sandėriui nepavykus britų futbolo klubo viceprezidentas Davidas Deinas ėmė atakuoti Vladimirą Potaniną – dar vieną sportui artimą rusų oligarchą.

Holdingo „Interros“ prezidentas jau dabar yra Maskvos CSKA krepšinio ekipos bei futbolo klubo „Torpedo-ZIL“ šeimininkas.

Oligarchų pinigai padėjo Rusijos sportui pakilti iš dugno.

Tačiau komandų rezultatai dar neatitinka milijoninių biudžetų.

Ko gi ieško sporte naujieji rusų turtuoliai?

„Įdomu, ar daug kas pasaulyje buvo girdėjęs apie R.Abramovičių, prieš jam tampant „Chelsea“ savininku?“ – retoriškai paklausė CSKA direktoriaus pavaduotojas A.Vatuninas.

„Sportas puikiai padeda keisti įvaizdį, jeigu iki tol esi tik abejotinos reputacijos oligarchas“, – pritaria Paryžiaus universiteto profesorius ir Europos Tarybos sporto finansavimo klausimų ekspertas Wladimiras Andreffas.

„Ar žinote, kuo skiriasi žiurkė nuo žiurkėno?

Nėra jokio skirtumo – tai tiktai viešųjų ryšių problema“, – dienraščio „Le Monde“ paklaustas apie abejotiną savo praeitį atsakė pats R.Abramovičius.

Sportas iš tiesų gali puikiai pagelbėti viešiesiems ryšiams.

„Kai 80 tūkstančių sirgalių ateina palaikyti tavosios komandos ir stadione skanduoja tavo vardą, tuomet tampi beveik nepajudinamas“, – įsitikinę Europos Sąjungos kovos su organizuotu nusikalstamumu ekspertai.

„Scenarijus – klasikinis ir labai paprastas, – jų mintį tęsia sporto žurnalistu Rusijoje praeityje dirbęs A.Vatuninas. – Kai vietos mafijos vaikinai nori legalizuoti savo vardą, jie pradeda finansuoti futbolo, ledo ritulio arba krepšinio komandą“.

Gangsteriai sugalvojo pigesnį būdą, kaip saviems tikslams panaudoti sporto čempionus.

Kai per vieną Rusijos ambasados vakarėlį Paryžiuje 1999 metais A.Tochtachunovui už „jo plačią širdį ir filantropiją“ pompastiškai buvo įteiktas Šv.Konstantino Didžiojo ordinas, naujasis riteris nepraleido progos nusifotografuoti kartu su savo bičiuliu P.Bure, rusų kilmės Prancūzijos dailiojo čiuožimo žvaigžde Marina Anissina ir Rusijos olimpinio komiteto viceprezidentu Aleksandru Kozlovskiu.

Kitoje tais pačiais metais darytoje nuotraukoje A.Tochtachunovas pozuoja Rusijos teniso žvaigždžių Marato Safino ir Jevgenijaus Kafelnikovo bei ukrainiečio Andrejaus Medvedevo draugijoje.

Beje, būtent garsiausias Ukrainos tenisininkas A.Medvedevas jam padovanojo prabangų „Mercedes“ automobilį, kurį vairuodamas A.Tochtachunovas buvo sulaikytas Italijoje 2002-ųjų liepą.

J.Kafelnikovą su Rusijos šešėlinio pasaulio autoritetu suvienijo lošimo aistra.

A.Tochtachunovas garsėja nenumalšinamu apetitu prie kortų stalo, o rusų tenisininkas dažnai neatsispiria kazino ir internetinių lažybų pagundoms.

Anglijos lažybų bendrovė „Betfair“ net inicijavo specialų tyrimą, kai per plauką neprarado beveik pusės milijono eurų po netikėto J.Kafelnikovo pralaimėjimo ispanui Fernando Vicente Liono teniso turnyre Prancūzijoje.

„Betfair“ anuliavo statymus likus kelioms valandoms iki mačo pradžios, kai kažkas prieš tai internete pastatė apie 100 tūkst. eurų už akivaizdžiu autsaideriu laikytą rusų tenisininko varžovą.

Nors jau anksčiau Teniso profesionalų asociacija (ATP) buvo įspėjusi J.Kafelnikovą dėl kovingumo stokos, jis vėl aiškino esąs niekuo dėtas: „Aš netgi nežinau, kuo užsiima tie bukmekeriai. Lažybos manęs visiškai nedomina“.

Kad ir kaip būtų, bet nuotraukos įrodo, jog rusų čempionai jaučiasi savi gangsterių draugijoje.

„Šis reiškinys – nenaujas. Kai mums pritrūkdavo Marselio mafijos lyderių portretų, per futbolo rungtynes nusiųsdavome fotografą į „Olympique“ oficialių asmenų tribūną“, – neslėpė vienas Prancūzijos kovos su organizuotu nusikalstamumu pareigūnas.

Rusų mafija vis giliau skverbiasi ne tik į savo šalies, bet ir į visos Europos sportą.

Pasak 2001 metų Europolo raporto, nešvarus kapitalas iš Vidurio ir Rytų Europos – ypač Rusijos – kelia didžiausią grėsmę visoms Europos Sąjungos šalims.

Kol „Chelsea“ sirgaliai Londono tribūnose iš visos širdies traukia garsiąją rusų „Kalinką“, Europos sporto finansavimo ekspertai jau skambina pavojaus varpais.

„Puikiai žinome, kad Italijoje registruota dviračių sporto ekipa „Roslotto“ buvo finansuojama rusų mafijos. Beje, dauguma jos dviratininkų buvo atletai iš Rytų Europos šalių“, – seną istoriją primena profesorius W.Adreffas.

Kai tik buvo pradėtas tyrimas, kodėl iš „Roslotto“ sąskaitų taip dažnai pirmyn ir atgal keliauja pinigai, ši komanda išnyko iš dviračių sporto.

Dar vieną rusų mafijos smūgį neseniai teko atremti „Monaco“ futbolo klubui.

„Mafija turi tiek lėšų, kad sugebėtų nupirkti visą Monako Kunigaikštystę. Tačiau Vakarai elgiasi labai naiviai prieš ekonomiškai galingas rusų kriminalines struktūras.

Kunigaikštis Rainier neleido, jog „Fedcominvest“ bendrovė perimtų futbolo klubą.

Jis pareiškė, kad rusų mafijos nėra ir nebus Monako Kunigaikštystėje. Koks naivus!“ – įsitikinusi kovos su organizuotu nusikalstamumu ekspertė Helene Blanc.

2002 metų gruodį kunigaikštis Rainier iš tiesų paskelbė griežtą veto, kai „Fedcominvest“ stengėsi tapti pagrindine „Monaco“ akcininke.

Dienraštis „Le Monde“ pranešė, jog Mano salose registruota ofšorinė bendrovė yra įtariama ryšiais su Rytų Europos nusikaltėlių organizacijomis.

„Fedcominvest“ grupės įkūrėjas ir prezidentas Aleksejus Fedoričevas naudojasi Urugvajaus piliečio pasu.

Šis pasakiškai turtingas rusų kilmės Vengrijos pilietis buvo pasiryžęs finansinių problemų kamuojamam „Monaco“ klubui paskirti 100 mln. eurų.

Kai Monako kunigaikštis Rainier uždraudė abejotinos reputacijos verslininkui tapti klubo akcininku, A.Fedoričevas vis tiek rado landą.

Verslininkas davė 3,5 mln. eurų, kad ant „Monaco“ marškinėlių per kiekvienas rungtynes spindėtų „Fedcom“ – pagrindinio klubo rėmėjo – vardas.

Rusijos gangsteriai nemėgsta laukti ir atakuoja visais frontais.