Nieko nuostabaus, kad „žinantys“, kaip viskas buvo iš tikrųjų, dabar tyčiojasi iš teisėsaugininkų. Pareigūnai net nerado D.Kedžio kūno – vadinasi, važiavo ieškoti ir ilsėtis į Ispaniją, o Kauno apylinkių net neapieškojo! Tokia populiari versija. A.Gutauskas netiki, kad teisėsaugininkai buvo tokie kvaili ir ragina jų darbą vertinti atsargiau.
– D.Kedys – negyvas, tačiau emocijos dėl jo istorijos nerimsta. Vieni smerkia pedofilus, kiti – kedofilus. Kokios mintys jums kyla, kai girdite tokius ginčus?
– Vakar vedžiau dukrą į baseiną ir kaip tik girdėjau moksleivių pokalbį apie D.Kedžio atvejį. Jie pasakojo, kaip neva viskas buvo iš tikrųjų. Kėlė versiją, kad D.Kedys buvo nugirdytas, nužudytas ir atitemptas prie marių, o nužudė jį kažkokie parankiniai, kuriems jis neatrodė patikimas.
Tokios buitinės spėlionės niekuo nepagrįstos. Tačiau jos parodo, kad visi, net vaikai, apie tai kalba.
Didžioji dauguma žmonių susidaro nuomonę. Jie turėtų suprasti, kad televizijos siekia sudominti vartotoją ir pateikti naujausią intriguojančias versijas. Natūralu, kad konkurencinės televizijos palaiko skirtingas puses – taip siekiama patraukti savo auditorijos dalį.
Natūralu, kad tokiais atvejais žmonės turi savo poziciją. Tačiai labai svarbu suprasti, kad mes negalime būti teisėjais. Klaidinga teigti – žinau, kas čia yra kaltas ar nekaltas. Absurdiška ir sakyti: „Aš taip pat būčiau pasielgęs“. Taip dažnai kalba palaikantieji D.Kedį, taip jį iš anksto „nuteisdami“ dėl žmogžudystės.
Jei nežinai faktinių aplinkybių, negali kalbėti apie įrodymus. Tai tėra spėlionės. Dabar tikrąsias aplinkybes žino tik teisėsaugininkai, o ikiteisminio tyrimo duomenys neviešinami.
Daugeliu atvejų teisėsaugininkai nesuinteresuoti duoti jokios informacijos. Būna, kad informacija nuteka, paviešinama, ir tai labai apsunkina tyrimą. Tiesa, kartais taktiniais sumetimais teisėsauga pateikia informaciją taip, kad nukreiptų visuomenės dėmesį ir galėtų atlikti kitą veiksmą.
– Ar gali būti, kad po kelerių metų visuomenė sužinos visiškai kitokią D.Kedžio istorijos versiją?
– Manau, kad taip gali atsitikti. Tirdami tokius atvejus, net teisėsaugininkai nežino, prie kokių aplinkybių prisikapstys. Papildomos aplinkybės gali radikaliai pakeisti bylos eigą.
Kai pradedamas ikiteisminis tyrimas dėl nužudymo, pradeda dirbti kriminalinės policijos darbuotojai, kurie vadovaujasi operatyvinės veiklos įstatymu. Apžiūrima įvykio vieta, identifikuojamas lavonas, ieškoma įtariamųjų. Kriminalistai dirba savo darbą.
Paskui surinktus įtarimus vertina prokurorai ir surašo kaltinamąjį aktą. Tik tada visi duomenys nueina iki teismo, ir teisėjas priima sprendimą.
– Kaip galima vertinti teisėsaugos darbą? Matyti, kad teisėsaugininkai pasimetę – veikiausiai patys supranta, kad savo darbu negali didžiuotis.
– Neturinčiam teisinio išsilavinimo žmogui sunku įvertinti teisėsaugos darbą. Gali būti, kad D.Kedžio atveju nuo pat pradžių buvo teisėsaugos darbo brokas. Tačiau vertinant reikia žvelgti į pačią darbo specifiką – atkreipti dėmesį į taktines klaidas, bendradarbiavimo tarp institucijų stoką ar nesusikalbėjimą, vadovų darbą, pareigūnų kvalifikaciją.
Natūralu, kad po tokių įvykių žmonės išsako nepasitikėjimą teisėsauga. Tokie tyrimai ilgai tęsiasi, nes yra daug neaiškumų. Pareigūnai dirba nematomą darbą, o visuomenėje kyla įtampa, nes žmonės nori žinoti, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Jie susirūpinę dėl savo ir savo vaikų saugumo. Jie pradeda reikšti nepasitenkinimą ir teisėsaugos neveiklumu. Tačiau teisine prasme tokie komentarai yra nulis.
Gyvename demokratinėj visuomenėj ir turėtume tikėti teisėsauga. Visi daro klaidų. Žinoma, klaidos labai skaudžios, nes susijusios su žmonių likimais. Tačiau tokie rezonansiniai atvejai ne tik parodo silpnąsias puses, bet ir sustiprina sistemą. Pareigūnai pamato, kurioje vietoje yra trūkumas, kur reikėtų padirbėti.
– Populiari nuomonė, kad pareigūnai tokie kvaili, kad net neieškojo D.Kedžio Kauno apylinkėse, o iškart skrido paatostogauti į Ispaniją. Ar išties galėjo būti toks neapsižiūrėjimas?
– Abejoju, kad pareigūnai neapieškojo tų vietų, kur gyvena įtariamojo giminės, artimieji ar draugai. Tačiau nusikaltimui besiruošiantis žmogus juk irgi apgalvoja visas detales. Viso miško neperkasi. Galbūt pasiruošė slaptavietę visai šalia dėl taktinių sumetimų – juk visi galvoja, kad įvykdęs nusikaltimą žmogus bėga kuo toliau.
Kai įtariamasis slapstosi, tyrimas nėra paprastas. Yra tam tikri metodai, kaip atskleisti nusikalstamą veiką, tačiau visuomet balansuojama ant provokavimo ir teisėtos veiklos ribos.
Tik mitas, kad teisėsauga viską gali ir naudoja bet kokias priemones. Pareigūnus varžo ir Baudžiamojo proceso kodeksas, ir Operatyvinės veiklos įstatymas.
Netgi turint įrodymų, sunku atskleisti nusikalstamą veiką, nes reikia subjektyvių kriterijų. Reikia įlįsti į žmogaus pasąmonę ir įrodyti, kodėl jis tai padarė. Toks darbas be galo sudėtingas. Ir jis nematomas. Viešumoje mes matome tik tam tikras daleles, kurias galime sulipinti į dėlionę.
Teisėsaugos institucijų darbuotojus už daug ką galima pagirti. Daugelis jų yra savo darbo fanatikai, besistengiantys apsaugoti mus visus ir už tai gaunantys tikrai nedidelį atlyginimą.
– Visuomenė piktinasi ir tuo, kad teisėsaugininkai nepasako, kas nutiko D.Kedžio dukrai – negi per pusę metų negalima nustatyti, ar mergaitė buvo tvirkinta.
– Manau, kad pareigūnai atsakymą žino – juk buvo atliktos ekspertizės. Tačiau jie tyli, nes tai sukeltų tik dar didesnę sumaištį. Veikiausiai atsakymas bus pasakytas, kai byla bus baigta. Reikia palaukti teisėsaugos institucijų išvadų, kad nebeliktų pagrindo spėlionėms.
Juk kalbama apie vaiko likimą. Mergaitė jau ir taip nukentėjusi ir psichologiškai, ir, galimas dalykas, fiziškai. Tačiau reikėtų palikti sprendimą iki tyrimo pabaigos, kol paaiškės tiesa.
– Dabar kalbama ir apie bausmių už tvirkinimą griežtinimą. Ar pritariate tokiai idėjai?
– Taip, aš pasisakau už bausmių už tvirkinimą griežtinimą. Šiuo metu už mažamečio asmens tvirkinimą Baudžiamasis kodeksas numato baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Už seksualinį prievartavimą yra skiriamos griežtesnės bausmės - už tai gresia laisvės atėmimas nuo trejų iki trylikos metų.
Pavyzdžiui, pagal Vokietijos baudžiamąjį kodeksą už seksualinį vaikų tvirkinimą baudžiama nuo laisvės atėmimu iki 10 metų. Seksualiniu vaiko tvirkinimu vadinamas fizinis kontaktas, išskyrus veiksmus, susijusius su įsiskverbimu į kūną.
Už seksualinius veiksmus, nesusijusius su vaiko lietimu, bet susijusius su psichologine prievarta (seksualinių veiksmų atlikimas vaiko akivaizdoje, vertimas vaiką atlikti seksualinius veiksmus su savo kūnu ar pornografijos demonstravimas vaikui) baudžiama laisvės atėmimu iki 5 metų arba bauda.
- Teisės instituto ekspertas M.Liesis aiškino, jog teisėsaugininkai turėjo pareikšti kaltinimus dėl seksualinio prievartavimo, o ne dėl tvirkinimo. Kaip atskirti tvirkinimą ir prievartavimą?
– Lietuvoje nėra nusistovėjusios praktikos ir išaiškinimų, kaip atskirti tvirkinimą ir seksualinį prievartavimą. Yra tik Aukščiausiojo Teismo senato šiuo klausimu išsakyta nuomonė kuri skatina “drąsiau” taikyti seksualinio prievartavimo normą, taip užtikrinant griežtesnę vaikų seksualinio neliečiamumo apsaugą.
Vaiko kūno glostymas, bučiniai – tai vadinamieji “minkšti” fizinio sąlyčio būdai, kurie kvalifikuotini kaip tvirkinimas. Vaiko įtraukimas į kaltininko masturbavimą, atviras vaiko kūno lietimas lytiniais organais, pirštų įkišimas į lyties organus ar išeinamąją angą ir panašūs veiksmai kvalifikuotini kaip seksualinis mažamečio prievartavimas.
– „Jei su mano dukra taip elgtųsi, aš irgi užmuščiau“, – taip šneka daugelis D.Kedžio gerbėjų, kurie jį laiko kovotoju už teisybę. Kai buvo sulaikytas H.Daktaras, taip pat buvo daug jį palaikančių. Jūsų manymu, kodėl lietuviai nesmerkia nusikaltėlių elgesio?
– Daugeliui visuomenės narių D.Kedys – asmuo, kuris nelygioje kovoje kovojo su blogiu. Jie linkę jį pateisinti ir tada, jei paaiškės, kad tikrai jis nužudė du žmones. Kur kas svarbesnė jiems atrodo priežastis ir tikslas, kodėl galėjo būti taip pasielgta.
H.Daktarą Lietuvos mafijos tėvu seniai vadina ir paprasti žmonės, ir žiniasklaida, ir teisėsaugos institucijos. Žmonėms tai asocijuojasi su kova prieš blogį ir teisėsaugos bejėgiškumu prieš kažkokias galingas jėgas.
Aš tai vadinu mitu. Taip, kriminaliniame pasaulyje taip pat yra autoritetų, kurie ir teisėsaugos institucijoms padeda išvengti tam tikrų problemų. Bet ar tai reiškia, kad turėtume pateisinti jų elgesį?
Nusikaltėliams naudinga parodyti, kad jie yra kovotojai. Teko skaityti paskaitas Nyderlanduose, tai ten vietiniai organizuotų grupuočių lyderiai paremia vargšus, ligonines, sprendžia konfliktus tarp žmonių. Jiems naudinga susikurti tokią aurą, nes atsiranda daug žmonių, kurie pateisina jų gyvenimo būdą.
Visuomenei būdingas kokio nors reiškinio ar nusikalstamo pasaulio veikėjo (kovotojo) įsivaizdavimas. Bet tai yra ne kas kita kaip idėjų ar įvaizdžių apie tai visuma. Reikėtų daugiau tikėti teisėsaugos institucijomis, suteikti jiems galimybę objektyviai įvertinti situaciją ir nedaryti skubotų sprendimų