Klastočių jūra skandina legalų verslą

Parduoti bevertį vyrišką diržą už kelis šimtus litų – ekonominis nusikaltimas.

Suklastoti garsaus dizainerio logotipą – pasikėsinimas į intelektinę nuosavybę.

„Lietuvos rytą” konsultavę teisininkai tvirtino, kad už tokio pobūdžio nusižengimus Lietuvoje į kalėjimą nesodinama.

Jeigu skandalingai išgarsėjusi Mariaus Gelažniko parduotuvė būtų ne Vilniuje, o, tarkime, Milane, šį klastočių pardavėją valstybė užgriūtų visu civilinės, o gal net ir baudžiamosios teisės svoriu.

Jo lauktų prekių konfiskavimas, prekybos licencijos atėmimas, 35 tūkst. eurų (120 tūkst. 750 litų) bauda ir 4 metai laisvės atėmimo.

Jei paaiškėtų, kad mados prekės įgytos bendradarbiaujant su nusikalstamo pasaulio grupuotėmis, kurios būtent ir lobsta iš klastočių gamybos bei platinimo, byla taptų jau nebe civiline, o kriminaline.

Daugelyje Europos Sąjungos šalių prekyba klastotėmis laikoma ne tik sunkiu nusikaltimu valstybės ūkiui, bet ir pavojingu socialiniu reiškiniu.

Jeigu Vilniuje galiotų Milano arba Florencijos administracinės teisės kodeksas, niekam nerūpėtų juoktis iš tų, kurie susigundė netikrų etikečių spindesiu.

Italijoje karas su klastotėmis vyksta dviem frontais: pirmasis – prieš pardavėjus. Antrasis – prieš pirkėjus.

Valstybės žinia visuomenei – labai aiški: iš klastočių siekiantys pasipelnyti asmenys yra ne verslininkai, o nusikaltėliai.

Klastočių pirkėjai – taip pat. Todėl negailestingai baudžiami ir vieni, ir kiti.

Atrodytų, didelis čia nusikaltimas: mados turistas vos už 30 eurų (100 litų) su simpatišku juodaodžiu suderėjo dėl madingos „Prada” rankinės. Kokybė lyg ir nebloga, tiesiog sunku patikėti, kad tai – klastotė.

Tačiau kai pirkėją pričiumpa policija ir surašo protokolą, ne vieną pigios prabangos ieškotoją ištinka isterijos priepuolis.

Paaiškėja, kad noras sutaupyti kainuos milžiniškus pinigus. Baudos kvite bus įrašytas keturženklis skaičius – 3333 eurai (11 532 litai).

Ne tik Vilniuje, bet ir Italijoje mados klastotės pardavinėjamos ir legaliai veikiančiose parduotuvėse.

Čia jos kainuoja gerokai brangiau, nes pirkėjui tenka susimokėti už prekybos įmonės paslaugas, pridėtinės vertės mokestį.

Nupirkus klastotę bus išduotas legalus čekis. Ar išgelbės pasiaiškinimas, kad pirkta legaliai veikiančioje prekybos įstaigoje? Kad neįtarė, jog įsigijo klastotę?

Šie pasiaiškinimai kažin ar padės.

Milano municipalinės policijos pareigūnai „Lietuvos rytui” pasiūlė gerai įsiskaityti į 2005 metų Italijos civilinės teisės kodekso 80 paragrafą: „Klastotės įsigijimas užtraukia administracinę 10 tūkst. eurų (34 500 litų) baudą tais atvejais, kai įsigytų prekių kokybės požymiai ir žema kaina kelia teisėtą įtarimą, kad perkama prekė gali būti klastotė.”

Tiesa, Italijoje klastotės pirkėjas turi galimybę išvengti kaltės, jei paskambins nemokamu kovos su klastotėmis direkcijos telefonu ir pasidalys abejonėmis.

Milane žūtbūtinė kova su klastočių pardavėjais ir pirkėjais prasidėjo prieš penkerius metus.

Kalbama, kad vietos politikus imtis vėzdo prieš klastotes privertė įtakingi mados namai ir prekybininkai.

Kiek vėliau Milano pavyzdžiu pasekė Florencija, prie Adrijos jūros įsikūrę kurortai.

Tiesa, šalies pietuose „Prada”, „Gucci”, „Louis Vuitton” rankinės, akiniai nuo saulės, piniginės ir toliau tvindo miestus.

Neapolio, Palermo, Bario ir kiti miestai yra virtę milžiniškais klastočių prekybos centrais po atviru dangumi.

Italija buvo ir tebelieka klastočių centru. Ši šalis labiausiai Europoje kenčia nuo maisto ir mados klastočių. Kita vertus, čia daugiausia jų ir gaminama.

Italijos kovos su klastotėmis generalinės direkcijos „Lietuvos rytui” pateikti duomenys liudija: klastočių šalyje daugėja.

Per dvejus metus Italijos muitinė ir finansinė gvardija konfiskavo 2 mlrd. 400 mln. eurų (8 mlrd. 280 mln. litų) vertės prekių. 52 proc. šio klastočių srauto sudaro rūbai ir avalynė.

Tuo tarpu dienraščio „Il Sole 24 Ore” duomenimis, metinė Italijos klastočių rinkos apyvarta siekia 7,5 milijardo eurų (beveik 26 mlrd. litų).

Tie paslaptingi fabrikai, tiekiantys netikrus „Emporio Armani” diržus M.Gelažniko parduotuvei Vilniuje, – anaiptol ne fikcija.

Jų iš tiesų yra Latinoje, Neapolyje, Kalabrijos Redže ir kituose klastočių „pramonės” centruose.

Nelegaliame versle nuolat dirba 130 tūkstančių žmonių. Jie gamina kokybiškus diržus, rankines, akinius, siuva džinsus, sijonus, palaidines, po to klijuoja suklastotus garsių dizainierių ir mados namų logotipus.

Visa tai platinama legaliai veikiančiose mados išparduotuvėse, gabenama į užsienį.

Apie 70 proc. mados klastočių į Italiją patenka iš Kinijos, Honkongo, Vietnamo, Turkijos.

Manoma, kad Italijos teritorijoje veikia 50 tūkstančių įmonių, kurias valdo – legaliai ir nelegaliai – imigrantai iš Kinijos.

Neseniai Romos policija atliko plataus masto operaciją kodiniu pavadinimu „Paskutinis imperatorius”.

Jos metu paaiškėjo, kad etikečių piratai iš Kinijos, padedami vietos nusikaltėlių, Italijos sostinėje per dvejus metus sugebėjo uždirbti 100 milijonų eurų (345 mln. litų).

Pigiai perkantys netikrą „Emporio Armani” diržą neturėtų pamiršti, kad krauna pinigus ne pardavėjui, kuriam tenka trupiniai, o mafijai.

Italijos antimafijos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Fausto Zuccarelli neseniai įrodinėjo, kad Neapolio mafija – „Camorra” – vis labiau domisi mados klastotėmis.

Paprastam piliečiui nusipirkti rankinę su suklastota etikete neatrodo sunkus nusikaltimas, toks, pavyzdžiui, kaip heroino dozės pirkimas.

Italų prokuroro nuomone, mafijai labiau apsimoka ir mažiau pavojinga parduoti 10 kartoninių dėžių su džinsų klastotėmis nei 100 kilogramų kokaino.

„Klastotės – tai visos Europos etikos drama”, – tvirtina Italijos Europos reikalų ministras Andrea Ronchi.

Italijos vartotojų teisių apsaugos asociacijos duomenimis, mados ir maisto produktų klastotės šalyje pasiekė epidemijos lygį ir atsidūrė ties pavojinga riba – sudaro 25 proc. Italijos bendrojo nacionalinio vidaus produkto.

Klastojama viskas: prabangūs rūbai ir aksesuarai, kosmetikos prekės, sūris, vynas, actas, alyvuogių aliejus, prabangių automobilių „Ferrari” detalės ir net virtuvės baldai.

Matyt, todėl Ekonomikos vystymo ministerija Romoje įsteigė kovos su klastotėmis generalinę direkciją, kuri suvienijo karo su klastotėmis dalyvius: teisėsaugą, prekės ženklą ginančius verslininkus, mados miestų – Milano, Florencijos – savivaldybes.

Milano miesto prokuratūroje atsirado klastočių tyrimų centras, o municipalinė policija įkūrė specialų kovos su klastočių pardavėjais ir pirkėjais būrį.

Jo veiklos rezultatai per pirmąjį pusmetį – akivaizdūs: 3219 administracinių turto areštų, 900 baudžiamųjų bylų, konfiskuota 7 mln. 200 tūkst. mados ir kosmetikos klastočių.