Vištyčio ežere dingusio ruso žmona tebelaukia vyro skambučio

Gusevo technologijų parke esančios įmonės „Prankor“, gaminančios skaitmeninės televizijos priedėlius, vyriausiąjį inžinierių A.Nosočevskį ir jo bičiulį, įmonės komercijos direktorių Sergejų, nelaimė ištiko šių metų birželį, žvejojant Vištyčio ežere, Rusijos pusėje.

Apvirtus valčiai, vyrai atsidūrė vandenyje. Maždaug po paros tuščia valtis buvo aptikta pakrantėje, prie Vištyčio miestelyje (Vilkaviškio rajonas) esančios vilos „Viktorija“.

Sergejaus kūnas į ežero paviršių iškilo po 40-ies dienų. O Aleksejus dingo be pėdsakų.

Birželio 25-ąją prie Vištyčio ežero, netoli Nesterovo miesto (Kaliningrado sritis) esančios vaikų sveikatingumo stovyklos „Žemčiūžina“, su šeimomis iškylavę Aleksejus ir Sergejus nusprendė užmesti meškeres.

Bičiuliai artimiesiems pažadėjo parplaukti po dviejų valandų, nes tą patį vakarą visi ketino grįžti į namus Guseve.

Specialiai žvejoti iš anksto nesirengę vyrai be gelbėjimosi liemenių susėdo į valtį ir išplaukė.

Oras buvo ramus - nė menkiausio vėjelio. Ežere matėsi bemaž dvidešimt žvejų valčių.

Niekas nenujautė vyrų tykančios nelaimės.

Krante likusius artimuosius nerimas persmelkė, kai sutartą valandą Aleksejus ir Sergejus nesugrįžo.

Apie vis neparplaukiančius vyrus nieko negalėjo pasakyti ir kiti žvejai - niekas nieko nematė.

Tą patį šeštadienio vakarą dingusiųjų artimieji kreipėsi pagalbos į savo šalies Ypatingųjų situacijų ministerijos tarnybas bei Rusijos pasieniečius.

Į orą pakilo malūnsparnis su galingu prožektoriumi. Tačiau nei valties, nei žvejų pareigūnai nepastebėjo.

Kadangi per Vištyčio ežerą driekiasi Rusijos ir Lietuvos siena, apie dingusius asmenis buvo informuoti ir Lietuvos pasieniečiai.

Abiejų valstybių pasienio tarnybos artimiesiems tvirtino, kad joks objektas nekirto sienos.

Vos tik išaušo sekmadienis, Rusijos pareigūnų malūnsparnis vėl pakilo virš Vištyčio, tačiau nieko nerado.

„Niekaip nesuprantu, kaip taip galėjo būti? Ketvirtą ryto niekas valties nematė, o po kiek laiko ją netikėtai rado priplaukusią prie Lietuvos pusėje esančios vilos „Viktorija“.

Valtį rado kažkoks žvejys ir pranešė pasieniečiams. Kaip ji ten atsirado, jeigu niekas jos ežere nematė?“ - stebėjosi Aleksejaus žmona Irina.

Vilkaviškio policijos komisariato viršininkas Rolandas Gylys, gavęs pranešimą apie dingusiųjų rusų valtį, paprašė pasieniečių, jog šie apeitų pakrantę su tarnybiniu šunimi. Šis neaptiko jokių pėdsakų.

Rusijos bei Lietuvos pasieniečiai ir narai surengė daugybę paieškos operacijų, tačiau neaptiko nei skenduolių, nei valties irklų.

Kai po mįslingo vyrų dingimo praėjo 40 dienų, liepos mėnesį, jų artimuosius pasiekė žinia, jog į ežero paviršių netoli valstybių sienos iškilo Sergejaus kūnas.

„Ant jo nebuvo smurto žymių, vandens gyviai jo nesuniokojo. Tačiau buvo labai keista. Sergejus rankoje tebespaudė meškerę, ant jo veido tebebuvo akiniai. Visi drabužiai buvo tvarkingi, telefonas ir automobilio raktai - kišenėje. Neatrodė, jog jis būtų bandęs gelbėtis ar plaukti“, - pasakojo Irina.

Moteris neatmetė versijos, jog jos sutuoktinio bičiuliui galėjo staiga sustoti širdis.

„Pareigūnai mus guodė, jog po poros dienų turėtų iškilti ir Aleksejaus kūnas. Tačiau taip neįvyko iki šiol.

Gal jis nenuskendo? Gal išplaukė Lietuvos pusėje ir kur nors glaudžiasi? Gal prarado atmintį ir nieko apie save negali pasakyti? O gal jį kas nors prievarta laiko?“ - viltingai svarstė Aleksejaus žmona Irina, su dviem giminaičiais apsilankiusi „Lietuvos ryto“ biure Marijampolėje.

Nežinios kamuojami artimieji lankėsi pas kelis ekstrasensus Rusijoje.

„Visi kaip vienas mums tvirtino tą patį - Aleksejus gyvas ir yra jėga laikomas dėl kažkokių dokumentų bei pinigų“, - pasakojo Irinos giminaitė Valentina.

Aleksejaus žmona nuolat su savimi nešiojasi vyro mobilųjį telefoną.

„Gal jis pats paskambins, prisiminęs savo telefono numerį? Gal kas nors apie jį praneš bent kokią žinią? Verkiu, tačiau mano širdyje nėra jausmo, kad Aleksejus nebegyvas. Ir mūsų devynerių metų dukra to nejaučia“, - kalbėjo nežinios slegiama Irina.

Irina su giminaičiais jau keturis kartus lankėsi Lietuvoje.

Jie apvaikščiojo palei Vištyčio ežerą esančius kaimus, rodydami Aleksejaus nuotrauką, prie Kybartų muitinės posto dalijo skelbimus su dingusiojo duomenimis, teiravosi gydymo įstaigose, morge.

A.Nosočevskio artimieji su dėkingumu pasakojo apie Lietuvos pareigūnus, kurie nuoširdžiai su jais bendrauja, supranta jų skausmą ir stengiasi padėti.

Atvykėliai iš Gusevo, būdami Marijampolėje, pirmą kartą išgirdo apie specialią įrangą - vadinamąjį sonarą, - kuriuo gelbėjimo tarnybos specialistai gali aptikti skenduolius keliasdešimties metrų gylyje.

Šį aparatą turintys Baltstogės (Lenkija) pareigūnai anksčiau kelis kartus buvo atvykę į Lietuvą ieškoti nuskendusių žmonių.

Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas Vidas Barauskas, susisiekęs su kolegomis Baltstogėje, informavo: „Jokių problemų - lenkai pasirengę padėti, tereikia oficialaus Kaliningrado srities prašymo.“

A.Nosočevskio artimieji tikisi, jog Lietuvos pasienio gyventojai, matę ar ką nors žinantys apie dingusįjį, praneš policijos pareigūnams. ˙