Teisėjo skaitomą nuosprendį P.Ratkevičius išklausė šypsodamasis, o paklaustas, ar suprato nuosprendžio apskundimo tvarką, paaiškino jo neskųsiantis. Tik po posėdžio fotografuojamas padegėjas susinervino: „Kas aš jums, gal žmogžudys koks?“. Ir pareiškė, kad ne jis kaimynams, bet jie jam gyvenimą sugadino.
Liepė kviesti policiją
Vien iš savo ūkio duodamų pajamų gyvenanti Sendvario kaimo (Panevėžio rajono) gyventoja Danutė Petronienė tikrą siaubą išgyveno šių metų balandžio 27 dieną. Tos dienos pavakarę D.Petronienės vyras 68 metų Antanas išvažiavo su reikalais iš namų.
Greičiausiai specialiai laukęs, kol moteris liks vienkiemyje viena, prie jos namo atsliūkino girtas P.Ratkevičius. Šis 37 metus už grotų praleidęs vyriškis gyveno iš motinos paveldėtoje trobelėje prie pat Petronių vienkiemio.
Jis iš karto savo kaimynei liepė skambinti policijai, nes tuoj sodyba supleškės. Vyriškis dar pridūrė, jog viskas atsibodo, nebenori čia gyventi.
„Kaip tau, Petrai, policiją kviesiu”, – nepatikėjo ne pirmą kartą girdimais gąsdinimais D.Petronienė ir paragino eiti namo. Tačiau nuėjęs į savo trobą P.Ratkevičius netrukus išbėgo nešinas buteliu degiojo skysčio ir degančiu skuduru.
Jis pasileido prie kaimynės ūkinio pastato, o išsigandusi moteris puolė įkandin.
Užduso visi galvijai
Užpylęs skysčio ir uždegęs daržinę, P.Ratkevičius sėdo ant dviračio ir išvažiavo. D.Petronienė dar bandė vandeniu lieti liepsnas, tačiau daržinėje laikytas sausas šienas akimirksniu užsiliepsnojo ir ugnis iškart išplito.
Iš daržinės liepsnos persimetė į tvartą, esantį po tuo pačiu stogu. Jame ganiavos pradžios laukė dvi veršingos ir dvi vos prieš mėnesį apsiveršiavusios karvės, du veršiukai.
Pulti į dūmuose paskendusį tvartą jų gelbėti moteris nebesiryžo. Moteris viliasi, kad galvijai ne gyvi sudegė, bet greitai užduso dūmuose ir didelio skausmo nejuto.
Išgelbėjo gyvenamąjį namą
Kol atvažiavo šeimininkės iškviesti ugniagesiai, pastatas jau liepsnojo atvira liepsna. Nuo sproginėjančio šiferio svaidomų žiežirbų sudegė tolėliau sukrauta šiaudų stirta.
Petroniams pasisekė, kad ugniagesiams pavyko išsaugoti vos už 9 metrų nuo degančio ūkinio stovintį jų gyvenamąjį namą. Tiesa, nuo karščio suskilo langų stiklai, aprūko ką tik nauja danga perdengtas stogas. Kadangi pradėto remontuoti namo sienos dar nebuvo iškaltos dailylentėmis, išorę dengusi nedegi izoliacinė medžiaga neleido ugniai įsidegti.
Ugniagesiai išgelbėjo ir šunį, pririštą prie liepsnojančio ūkinio pastato. Gelbėtojams nukirpus grandinę, apsvilęs keturkojis nudūmė vėsintis į artimiausią balą.
Reikalavo pinigų už vandenį
D.Petronienės teigimu, tame pačiame vienkiemio kieme, iš motinos paveldėtoje trobelėje gyvenantis P.Ratkevičius nedavė kaimynams ramiai gyventi pats, neramumus keldavo ir pas jį nuolat besirenkantys sugėrovai. Petroniai atsikvėpdavo tik tuomet, kai P.Ratkevičius vėl atsidurdavo už grotų.
Grįžęs į laisvę P.Ratkevičius nepuldavo ieškoti darbo, stengdavosi pinigų prasimanyti nevargdamas. Pavyzdžiui, kadangi vienintelis vienkiemio šulinys anksčiau buvo P.Ratkevičiaus sklypo dalyje, jis nesigėdijo iš kaimynų reikalauti pinigų už galimybę semti jo vandenį.
„Reikalaudavo paskolinti pinigų, o gavęs pašalpą kartais atiduodavo, kartais – ne”, – pasakojo D.Petronienė.
Nebeapsikentę nuolatinio pinigų kaulijimo, Petroniai pernai išsikasė atskirą šulinį ir kaimynui pareiškė pinigų nebeduosią.
D.Petronienė mano, kad tinginiui kaimynui, pripratusiam prie nemokamos kalėjimo duonos, akis badė jos su vyru pastangos užsidirbti pragyvenimui savo rankomis.
Bedarbė Danutė ir pensininkas jos vyras Antanas augino keturias karves, pulką vištų ir žąsų, kasmet pasisėdavo javų, užsiaugindavo daržovių. Šis ūkis buvo nemenka paspirtis dukterį studentę turinčiai porai.
Nelaisvėje geriau
Nuo 2009-ųjų pavasario dvejus metus laisvėje praleidęs P.Ratkevičius kaimynei yra sakęs, kad „zonoje“ jam labiau patinka gyventi nei laisvėje.
Pastarąjį kartą P.Ratkevičius buvo teisiamas 2002 metais. Už tai, kad netoliese esančiame kaime jis lygintuvu pensininkei degino padus ir smaugė laidu reikalaudamas atiduoti pinigus, taip pat įvairias vagystes teismas jam skyrė 13 metų nelaisvės. Tačiau iš įkalinimo vietos jis buvo paleistas po 7 metų, 2009 metų balandį.
Po kaimynų ūkinio padegimo P.Ratkevičius pasislėpė. Policija paskelbė jo paiešką, tačiau po kelių dienų vyriškis pats paskambino pareigūnams ir pasakė, kokioje Panevėžio vietoje jo ieškoti. Nuvykę policininkai iš tiesų nurodytoje vietoje rado girtą P.Ratkevičių.
Teismas, skirdamas bausmę P.Ratkevičiui, sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino, kad jis nusikalto jau būdamas pripažintas ypatingai pavojingu recidyvistu, būdamas girtas ir neišnykus ankstesniam teistumui. Todėl bausmė buvo skirta didesnė, nei vidutinė, numatyta už tyčinį didelės vertės turto sunaikinimą – pusketvirtų metų nelaisvės.
Be to, P.Ratkevičius turės sumokėti draudimo bendrovei 27 tūkstančius litų (tokią išmoką draudikai sumokėjo Petroniams už sudegusį apdraustą pastatą) bei atlyginti nukentėjusiems turtinę žalą.
Petroniai iš pradžių teisme buvo pateikę 153 tūkstančių litų turtinės žalos ieškinį, tačiau vėliau nusprendė samdytis nepriklausomą ekspertą. Teismas pripažino nukentėjusiųjų teisę į civilinį ieškinį, tačiau dėl jo turės būti sprendžiama civiliniame procese.
Kad ir kokios būtų ieškinių sumos, beveik neabejojama, kad P.Ratkevičius žalos niekuomet neatlygins. Daugiau nei pusę gyvenimo už grotų praleidęs recidyvistas ir anksčiau trumpam atsidūręs laisvėje darbo nesidairydavo, o jokio vertingo turto neturi.