Kalbėdamas apie savo ryšius su Kauno Daktarų grupuote R.Petraitis pasakojo, kad vienus asmenis pažinojo iš matymo, su kitais bendravo asmeniškai. Artimiau nukentėjusysis pažinojo gaujos „senius“ – Henriką Daktarą, Vidmantą Gudzinską, Rimvydą Žilinską, kitus.
Mondė pasakojo, kad 1990 metais išėjęs iš kalėjimo nepriklausė jokiai šeimai. Bendravęs ir reikalų turėjęs su visais. Po vieno atvejo, kai R.Petraitis buvo stipriai sumuštas ir vos liko gyvas, buvo pradėta kalbėti apie jo priklausymą grupuotei. R.Petraitis pasakojo, kad į ligoninę atvyko vienas iš gaujos narių ir pasakė, kad jis „visai neblogas, tik nepriklauso jokiai šeimai“.
Buvo pasiūlyta šlietis prie gaujos, tik tuomet R.Petraitis turėjęs mokėti į bendrą kasą. Mondės teigimu, apie pinigų mokėjimą kalbėjęs H.Daktaras. Tiesa, vakar teisėjams liudijęs dešinioji H.Daktaro ranka Egidijus Abarius tikino, kad apie kasą nieko nežinojo.
Iš R.Petraičio buvo reikalaujamas 10 proc. mokestis nuo jo verslo. R.Petraitis varė automobilius iš Rusijos ir Lenkijos.
R.Petraitis kalbėjo, kad kiekvieną mėnesį H.Daktarui mokėdavęs po tūkstantį dolerių. Pinigus dažniausiai paduodavęs asmeniškai pačiam Henytei: „Kad ramiau jausčiausi.“
H.Daktaras teismo salėje reaguodamas į R.Petraičio žodžius paklausė, ar Mondei nebuvo gėda mokėti jam pinigus. Šis atsakė, jog nebuvo gėda.
Apie Daktarų gaują R.Petraitis žinojo jau sovietmečiu. Anot jo, tik po nepriklausomybės atgavimo, Daktarų grupuotė įgijo „šeimos“ statusą. H.Daktaro balsas šeimoje buvo lemiamas. Mondė kalbėjo, kad jo žodis galutiniam sprendimui turėjo 75 proc. galią. Kitų žmonių reikšmingumas, anot Mondės, pasiskirstydavo maždaug tolygiai.
Nors buvo tokių gaujos narių, kurie buvo pranašesni už kitus – tai ir E.Abarius, V.Gudzinskas, R.Ganusauskas - Mongolas. Jie buvo pasiskirstę pareigomis – pavyzdžiui, Mongolas buvo atsakingas už finansus, V.Gudzinskas - už ryšius su kitomis Lietuvos ir užsienio grupuotėmis.
Į R.Petraičio gyvybę buvo pasikėsinta 1993 metais. R.Petraitis
pasakojo, kad vienąkart pamatė važiuojančią jo paties vogtą
mašiną, kurią laikė savo pažįstamo kieme. „Akies krašteliu
pamačiau, kad pro šalį pravažiavusią mašiną vairavo
H.Daktaras. Atvykęs į vietą supratau, kad mašiną tikrai paėmė
H.Daktaras“, - sakė R.Petraitis.
Pykčio apimtas R,Petraitis nieko nelaukdamas iš karto nuvyko į kavinę „Vilula“, kur rinkdavosi Daktarų gaujos nariai. Ten jį pasitiko R.Žilinskas. Sužinojęs, kad R.Petraitis nori pasikalbėti su H.Daktaru, nutarė jį pasivesti kur nors atokiau.
„Sako, einam į sporto salę, pakalbėsim. Maniau, kad nori atskirai pašnekėti. Laukiamajame prie ofiso buvo daug žmonių“, - dvidešimties metų senumo įvykius prisiminė Mondė.
Nepagalvojęs nieko blogo, R.Petraitis nuėjo kartu su R.Žilinsku. Sporto salėje R.Žilinskas pradėjo muistytis ir išsitraukė ginklą. Pajutęs, kad reikalai pakrypo į blogąją pusę, R.Petraitis siekdamas išvengti sužalojimų metėsi kairėn.
„Nuaidėjo šūvis. Nepataikė. Pirma mintis – reikia bėgti. Nuaidėjo kiti šūviai. Nežinau, antru ar trečiu šūviu, kai bėgau iš salės, pataikė į nugarą“, - prisiminimais dalijosi R.Petraitis. Teismo salėje R.Petraičio pasakojimo klausęs R.Žilinskas retoriškai svarstė, kodėl tuomet nepataikė, atstumas tarp jų buvo nedidelis.
Teisėjams pasidomėjus, ar R.Žilinskas sporto salėje buvo vienas, R.Petraitis negalėjo atsakyti: „Asmeniškai mačiau tik R.Žilinską. Nežinau, ar kas nors buvo už mano nugaros. Koncentracija buvo į duris, kampus, išdėstymą.“
Sužeistas R.Petraitis išbėgo iš restorano ir puolė į vieną iš gyvenamųjų namų. Įsiveržęs į pirmos pasitaikiusios laiptinės butą, R.Petraitis pasislėpė. Bute, anot jo, buvo vaikas. Nuraminęs
persigandusį mažametį, R.Petraitis išsikvietė taksi ir nuvažiavo
namo. Tuomet išsikvietė greitąją pagalbą, kuri nuvežė į
Raudonąjį Kryžių. Gydytojams išėmus kulką, jis ligoninėje
nepasiliko, grįžo namo.
Kitą dieną atvažiavo H.Daktaro parankiniai ir paklausė, ką R.Petraitis ketinantis daryti: „Žinai, kas jis toks yra. Ką dabar darysi? Kariausi, nekariausi?“ Sužeistas Mondė atsakė, kad ne, nekariaus.
Daktarų grupuotei Mondė buvo naudingas – H.Daktaras manė, kad visos pavogtos mašinos Kauno mieste yra jo darbas.: „H.Daktaras galvodavo, kad jei Kaune dingsta mašina – tai Petraičio darbas. Jei nežino, kas pavogė, tai reiškia, kad H.Daktaras to nekontroliuoja.“
Tam, kad būtų įvesta tvarka, visi mašinvagiai privalėjo registruotis. Mondė pasakojo, kad „Vilulos“ kavinėje pas sargą buvo sąsiuvinis. Jame buvo užrašoma, koks yra automobilis ir pas ką jis yra.
Prokurorui pasiteiravus, ar ką nors žino apie Rimanto Ganusausko - Mongolo nužudymo motyvą, R.Petraitis pateikė savo nuomonę. Jo teigimu, žmonės dažniau kreipdavosi ir važiuodavo su reikalais pas R.Ganusauską. H.Daktaras buvo stumiamas į šešėlį. Žmonės kalbėdavo, kad Mongolas darosi vis įtakingesnis.
„Keitėsi laikai. H.Daktaras kaip buvo banditas prieš nepriklausomybę, taip ir liko. Mongolas gal matė perspektyvų. Buvo aštraus proto. Toks žmogus niekam nenaudingas“, - apie 1993 metais įvykdyto žiauraus Mongolo susidorojimo aplinkybes svarstė R.Petraitis.