Abejonės kilo dėl Baudžiamojo kodekso normų, numatančių atsakomybę už genocidą. 1992 metais galiojusi norma atitiko 1948 metų Jungtinių tautų organizacijos konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. Lietuva yra ratifikavusi šią konvenciją, ji yra Lietuvos teisinė sistemos dalis. Tačiau įstatymų leidėjas 1998 metais pakeitė kodeksą, į šią normą įtraukdamas papildomus du elementus. Pagal anksčiau galiojusią redakciją V.Vasiliauskas nebūtų persekiojamas, tačiau po 1998 metų pataisų atsirado teisinis pagrindas jį persekioti už Lietuvos partizanų naikinimą.
Teismui kilo abejonių, ar dabartinės kodekso normos, nustatančios platesnę negu anksčiau atsakomybę už genocido vykdymą, neprieštarauja konstitucinės teisinės valstybės principams ir tam tikriems Konstitucijos straipsniams. Teismas pabrėžia, kad iki 1998 metais pataisų V.Vasiliauskas nebuvo persekiojamas, nes nebuvo teisinio pagrindo tai daryti.
Primename, kad garbaus amžiaus vyriškis 2011 metų birželio 9 dieną Kauno apygardos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl genocido ir nuteistas 4 metams laisvės atėmimo, tačiau dėl sveikatos būklės nuo bausmės buvo atleistas.
Apeliaciniam teismui skundus yra įteikęs ir pats nuteistasis V.Vasiliauskas, ir prokuratūra.
Bylos duomenimi, V.Vasiliauskas nuo 1952-ųjų rugsėjo 15-osios,
tarnaudamas sovietų okupacinėje struktūroje - Lietuvos SSR
valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono
skyriuje, operatyviniu įgaliotiniu ir žinodamas pagrindinį MGB
tikslą – fizišką Lietuvos partizanų sunaikinimą, gavo
informacijos, kad Šakių rajone, Gelgaudiškio valsčiuje, Jankūnų
kaime esančioje P.Bindoko sodyboje slapstosi partizanai.
1953-ųjų kovo 23-24 d., nakties metu, veikdamas kartu su Šakių
rajono skyriaus vadais bei kariais, siekiant nužudyti arba sulaikyti
ir deportuoti sodyboje buvusius partizanus, dalyvavo apsupant sodybą
ir ją apšaudant. Įvykio metu buvo sužeistas ir suimtas Lietuvos
partizanas - „Tauro“ apygardos, „Žalgirio“ rinktinės, „Vasario
16-sios“ tėvūnijos partizanas J. Būdininkas, slapyvardžiu
„Nemiras“. Jis po suėmimo 1953-ųjų liepos 20-ąją buvo nuteistas 25
metams laisvės atėmimo ir bausmės vykdymui buvo išsiųstas į
tuometinės TSRS VRM specialią stovyklą.
80-metis Tauragės gyventojas V.Vasiliauskas neprisipažino kaltas
dėl padaryto nusikaltimo, bet neneigė, kad kovojo su partizanais,
kuriuos vadino banditais. Tuo tarpu Generalinė prokuratūra siekia, kad jam būtų skirta
aštuonerių laisvės atėmimo bausmė.
2004 metais V.Vasiliauskas buvo nuteistas kitoje byloje su Martina
Žukaitiene. Jie buvo pripažinti kaltais dėl partizanų nužudymo
1953 metais. M.Žukaitienei skirta penkeri metai laisvės atėmimo,
V.Vasiliauskui - šešeri metai. Abu dėl ligos nuo realios laisvės
atėmimo bausmės buvo atleisti.
Po šio nuosprendžio, kuriuo pripažįstama V.Vasiliausko ir
M.Žukaitienės kaltė, J.Aštrausko dukra ir A.Aštrausko
dukterėčia M.Aštrauskaitė-Bikuličienė kreipėsi į teismą su
civiliniu ieškiniu, prašydama atlyginti šeimai padarytą moralinę
ir materialinę žalą.
Šiemet kovo mėnesį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
išplėstinė septynių teisėjų kolegija paskelbė sprendimą,
kuriuo du buvę saugumiečiai nužudytų partizanų artimiesiems
įpareigoti sumokėti 50 tūkst. litų.
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje žuvo apie 20 tūkst.
partizanų, kurie, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, išėjo
kovoti partizaninio karo į miškus. Aktyvus partizaninis
pasipriešinimas baigėsi 1953 metais.