Panevėžio teisme padegėjas atleidimo prašė atsiklaupęs

Į teisiamųjų suolą 18-metis Mitriūnų kaimo (Panevėžio r.) gyventojas D.Pranckūnas sėdo dėl gimtajame kaime padegtų 4 pastatų. Padegęs artimiausio kaimyno ūkinį pastatą, o kitos kaimynės pašiūrę bei žemės bendrovei priklausančią neveikiančią pirtį, galiausiai vaikinas, kurį dėl gaisrų įtarinėjo vis daugiau vietos gyventojų, norėdamas sumėtyti pėdsakus, uždegė savo tėvų ūkinį pastatą.

Nuo liepos mėnesio maždaug kas porą savaičių kylantys gaisrai buvo įbauginę visą Mitriūnų kaimą. Žmonės pradėjo budėti naktimis, kai kurie miegojo nenusirengę ir pasidėję šalia vertingiausius daiktus bei dokumentus, kiti iš paskutinių pinigų puolė drausti savo turto.

Liepos 25 dienos vakare, apie 22 val., buvo padegtas greta Pranckūnų gyvenančios Kudabų šeimos ūkinis pastatas.

Gaisras 65 metų Algirdui Leonui ir 60-metei Janinai Kudaboms pridarė nemažai nuostolių – sudegė apie 10 tonų daržinėje laikyto šieno, malkos, apdegė traktorius. Išsigandęs ugnies iš būdos nesileido ištempiamas ir žuvo prie ūkinio pastato pririštas šuo. Tik dėl stipraus lietaus pavyko nuo ugnies išgelbėti gyvenamąjį namą, tačiau nuo karščio suskilo jo langų stiklai. Šeimai vietoj sudegusios daržinės teko skubiai statytis naują. Patirtą turtinę žalą Kudabos įvertino 25 tūkstančiais litų.

Praėjus porai savaičių, buvo padegta netoliese stovinti neveikianti kaimo pirtis, priklausanti vietos žemės ūkio bendrovei. Padaryta žala įvertinta 44 tūkst. 275 litais. Kadangi pastatas buvo draustas, nuostolius atlygino draudimo bendrovė.

Rugpjūčio 12-osios vakare užsidegė kitos Pranckūnų kaimynės, 60-metės Albinos Kemešienės namas. Moteris su šeima dar nemiegojo, kai išgirdo įtartinai lojant savo vilkšunę. Netrukus sucypė gatve pro šalį važiavusio automobilio stabdžiai, pastebėję liepsnas žmonės ėmė šaukti, kad dega jos kieme esantis ūkinis pastatas. Nedidelė pašiūrė, kurioje Kemešiai laikė malkas ir šieną, visiškai sudegti nespėjo, žmonės spėjo ją užgesinti.

Nuolat besikartojantys padegimai smarkiai įbaugino kaimo gyventojus. Pašiūrės netekusi A.Kemešienė portalui lrytas.lt pasakojo naktimis mieganti vilkėdama sportinį kostiumą, nes bet kada gali tekti bėgti gelbėti savo turto ir gyvybės. Moteris prie ūkinio pastato pradėjo laikyti guminę žarną, kurią prijungus prie vandentiekio čiaupo galima būtų gesinti gaisrą.

Panašiomis nuotaikomis gyveno ir kiti mitriūniečiai. Pavyzdžiui, netoliese gyvenanti pensininkų pora naktimis ėmė miegoti pakaitomis: vienas ilsisi, kitas budi. Kaimo sodybose šunis žmonės pradėjo rišti ne kieme, bet prie užpakalinės ūkinių pastatų dalies, kur dažniausiai padegėjas ir įžiebdavo ugnį.

Tykodami padegėjo vietos gyventojai pradėjo organizuoti naktinius budėjimus, tačiau veltui. Tiesa, kartą jie vos neužpuolė Panevėžio rajono kriminalistų, kaime slapta surengusių pasalą. Tačiau visos šios priemonės neapsaugojo kaimo nuo naujo padegimo.

D.Pranckūno tėvams priklausantis ūkinis pastatas užsiliepsnojo rugsėjo 10 dienos vakare, taip pat apie 22 valandą. Kaip po gaisro portalui lrytas.lt pasakojo 53 metų Stanislovas Pranckūnas, jie tądien kasė bulves. Nukastos bulvės buvo supiltos į traktorinę priekabą, o ši įstumta į medinį garažą, prijungtą prie daržinės. Prie garažo durų buvo paliktas ir šeimos traktorius.

Pastebėjęs ugnies liežuvius, S.Pranckūnas puolė prie traktoriaus. Padedant atbėgusiems žmonėms, prie traktoriaus spėta prikabinti priekabą ir juos nuo ugnies išgelbėti. Iš tvarto, kuris per gaisrą liko be stogo, žmonės išgelbėjo ir kiaulę. Tačiau visiškai sudegė daržinė su joje laikytais 11 rulonų šiaudų, maždaug tona miežių.

Kad ir šis pastatas buvo padegtas tyčia, nekilo jokių abejonių – daržinėje elektros nėra. Po gaisravietę vaikščiodamas S.Pranckūnas stebėjosi, kad nuo padegėjo užmačių ūkinio pastato neapsaugojo nemažas šeimos šuo.

Kaip ir daugelis kaimynų, keturkojį sargą Pranckūnai pastaruoju metu laikė pririštą už ūkinio pastato. Ten šuo galėjo laisvai lakstyti palei visą pastatą, nes jo grandinė buvo pritvirtinta prie nutiestos ilgos vielos. Šeimininkas spėjo, kad šunį padegėjas galėjo kažkuo apsvaiginti, todėl jis ir nekėlė triukšmo. Vėliau paaiškėjo, kad šuo nelojo dėl kitos priežasties – ūkinio pastato padegti atėjo savas žmogus.

S.Pranckūnas po gaisro guodėsi, kad rugpjūčio viduryje, sudegus kaimynų Kudabų daržinei, iš paskutiniųjų apsidraudė savo pastatus. Tačiau juose buvęs ir ugnies sunaikintas turtas nebuvo draustas.

Po Pranckūnų ūkinio pastato padegimo žurnalistams lankantis Mitrūniuose, D.Pranckūnas kartu su tėvais ir močiute kieme perrinkinėjo išgelbėtąsias bulves. Nešnekus, iš pažiūros drovus ir kompleksuotas vaikiško veido vaikinas kalbėjo mažai. Jis tepasakė neįsivaizduojantis, kas kaime galėtų padeginėti pastatus. Baigęs 8 klases mitriūniškis toliau mokytis sakė nesiruošiantis, ketino padėti tėvui darbuotis nedideliame ūkelyje.

Tačiau jau tądien ne vienas kalbintas vietos gyventojas sakė dėl padegimų įtariantis būtent D.Pranckūną. Esą vaikinas labai greitai pasirodydavo gaisravietėse, painiojosi pasakodamas, kur buvo, kai kilo gaisras. Kartą jis pasakojo ėjęs budėti, tačiau grįžo namo sumuštas, neva užpultas kažkokio nepažįstamo vyro šviesiais drabužiais.

Tokių gyventojų įtarimų pro ausis nepraleido ir policijos pareigūnai. Jie taip pat jau buvo įsitikinę, kad pastatus padeginėja kažkas iš vietos gyventojų. D.Pranckūnas buvo iškviestas į rajono policijos komisariatą, tačiau ten taip ir neatvyko. Tuomet policijos pareigūnai patys nuvyko į jo namus ir vaikiną atsivežė į komisariatą. Per apklausą jis prisipažino padeginėdavęs netoli namų esančius pastatus, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl tai darė. Teismas leido jį suimti, vaikinas iki šiol dienas leidžia už grotų.

Per tą laiką jam buvo skirta psichiatrinė ekspertizė. Ekspertų nuomone, jokia pschikos liga D.Pranckūnas neserga ir yra pakaltinamas.

Ir teisme D.Pranckūnas negalėjo paaiškinti, dėl ko degino pastatus. „Pats nesuvokiu, kodėl taip padariau“, – teisinosi vaikiško veido ir sudėjimo teisiamasis.

Teismui jis papasakojo, kad padegęs šiaudų ruloną prie kaimynų Kudabų ūkinio pastato, nubėgęs namo pasakė tėvams, jog matė liepsnas. Vėliau kartu su kitais padėjo pastatą gesinti, ugniagesiams padėjo žarnas tiesti. Negana to, kaimynams padėjo ir sudegusį pastatą atstatyti. Tiesa, pasak nukentėjusiojo A.L.Kudabos, skirtingai nei kai kurie kiti talkininkai, pinigų už darbą neatsisakė, paėmė 300 litų.

Kaimo pirtį vaikinas teisinosi padegęs netyčia. Esą, šalia jos deginęs seną žolę. Vėliau ją užgesino ir nuėjo, o vėliau išgirdo, kad pirtis dega. D.Pranckūnas spėja, kad ugnis galėjo įsiplieksti , nes apleistoje pirtyje vietos gyventojai buvo prilaistę dyzelio, kurį vogdavo iš bendrovės ir čia slėpdavo.

Kaimynės A.Kemešienės pašiūrę D.Pranckūnas aiškino uždegęs, kai netoli jos degindamas medžio šaką, nusvilo pirštus ir numetė ją ant žemės, kur buvo šiaudų. Pamatęs, kad kilo gaisras, jis nubėgęs pašaukė tėvus, kartu padėjo gesinti, tačiau neišsidavė, kad pats jį sukėlė.

D.Pranckūnas logiškesnį paaiškinimą išdėstė tik paklaustas, kodėl padegė tėvų ūkinį pastatą. Esą, nemažai kaimo gyventojų jį po kelių Mitriūnuose kilusių gaisrų atvirai kaltino padegimais. Todėl vaikinas nusprendė atsikratyti įtarimų sukėlęs gaisrą savo tėvų sodyboje.

Emocijos ėmė lietis, kai suteikus paskutįnįjį žodį, kaltinamasis pradėjo atgailauti ir prašyti nukentėjusiųjų atleidimo. Kai prieš tėvą ir kaimynę A.Kemešienę vaikinas suklupo ant kelių, ne vieno iš salėje susirinkusių mitriūniškių akyse pasirodė ašaros.

„Dariau, aš tau iš sielos atleidžiu, bet materialinę žalą vis tiek turėsi atlyginti,“ – sakė A.Kemešienė. Moteriai skaudžiausia, kad jų akyse užaugęs vaikinas kelis mėnesius visus vedžiojo už nosies ir netgi gąsdino. Pavyzdžiui, jau po gaisro A.Kemešienei yra sakęs, kad matė kažką po jos sodybą naktimis vaikštant.

„Būtų galima jam atleisti, jei mes jo nebijotume. Mes ligoniais pasidarėm. Šiąnakt šuo sulojo ir iškart šokau iš lovos“, – pasakojo Mitriūnų gyventoja.

A.L.Kudabą taip pat sugraudino teisiamo vaikino atgaila. Jis sakė, kad dėl D.Pranckūno nusikaltimų kaltę turėtų prisiimti ir jo tėvai, nesirūpinę juo, kaip priklauso. Vyriškiui keista, kad per beveik 4 mėnesius gretimame name gyvenantys padegėjo tėvai taip ir nesugebėjo ateiti su juo pasišnekėti, atsiprašyti dėl to, kas įvyko.

Vyriškis teisme nusprendė perpus sumažinti neturtinės žalos ieškinį nuo 10 iki 5 tūkst. litų. Tačiau ieškinį dėl patirtos daugiau nei 25 tūkst. litų turtinės žalos paliko nepakeistą.

Kadangi savo kaltę D.Prackūnas visiškai pripažįsta, byla buvo išnagrinėta per kelias antradienio popietės valandas. Už svetimo turto sunaikinimą visuotinai pavojingu būdu D.Pranckūnui prokurorė teismo paprašė skirti pusketvirtų metų laisvės atėmimo bausmę bei atlyginti nukentėjusiems padarytus nuostolius. Nuosprendis bus skelbiamas sausio 5 dieną.