Teismas D.Pranckūną pripažino kaltu dėl praėjusią vasarą gimtajame kaime sukeltų 4 gaisrų. Liepos pabaigoje sudegė jo artimiausio kaimyno Algirdo Leono Kudabos ūkinis pastatas, po poros savaičių – žemės ūkio bendrovei priklausanti pirtis. Po kelių dienų liepsnojo kitos D.Pranckūno tėvų kaimynės Albinos Kemešienės pažiūrė su malkomis ir šienu. Galiausiai, rugsėjo 10 dieną, buvo padegtas Pranckūno tėvų ūkinis pastatas. Pastatų savininkams padarytas nuostolis siekė daugiau nei 80 tūkst. litų.
D.Pranckūnas buvo sulaikytas praėjus po paskutiniojo gaisro kelioms dienoms. Savo kaltės jis neneigė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Tačiau paaiškinti, kodėl padegė pirmus tris pastatus jis negalėjo. Tik tėvų ūkinį vaikinas paaiškino padegęs, nes kai kurie kaimo žmonės jau įtarinėjo jį dėl padegimų, todėl norėdamas juos suklaidinti ir sukėlęs gaisrą savame kieme.
Padegimo bylą naginėjant teisme, posėdžių salėje liejosi emocijos: savo tėvų ir nukentėjusiųjų vaikinas atleidimo prašė atsiklaupęs ant kelių, o šie apsiverkė.
Tuo tarpu teisėjos skelbiamą nuosprendį tarp dviejų augalotų konvojaus pareigūnų tarsi paauglys atrodantis D.Pranckūnas išklausė ramia veido išraiška. Iš salės raudodama išėjo jo močiutė, o tėvai išklausyti sūnui skelbiamo nuosprendžio neatvyko.
Po nuosprendžio nuo padegėjo nukentėję mitriūniečiai sakė, kad vaikinui skirtas nuosprendis – teisingas. „Mes labai bijojom, kad jį šiandien paleis. Ką gali žinoti, gal vėl būtų gaisrai prasidėję?“, – sakė dar iki šiol naktį nuo šunų lojimo krūpčiojantys padegėliai.