Už R.Borcherto Janina ištekėjo 1990 metais. Anot jos, tuo metu su teismo salėje sėdinčiais vyrais, jos sutuoktinis nieko bendro neturėjo: „Jis bendraudavo su kitais“.
1991 – 1992 metais Karabasas subūrė savo gaują. Ją vienijo apie dešimt narių.
J.Borchertienė pasakojo, kad R.Borchertas mokėjo į bendrą Kauno gaujų kasą („obščiaką“). Pinigus veždavęs į Viliją, retkarčiais į Žaliakalnį ar Lampėdžius. Kam perduodavęs pinigus, J.Borchertienė nežino. „Visi jie ten buvo „batkos“. Žaliakalnyje irgi buvo „batka“, - gūžtelėjo pečiais J.Borchertienė.
Karabasas kartais į susirinkimus Lampėdžiuose pasiimdavo ir žmoną. Ji laukdavusi automobilyje. Vyras aptartų reikalų žmonai nesakydavo, su kuo konkrečiai vykdavo susitikti – taip pat. Apie H.Daktarą J.Borchertienė taip pat daug nežinojusi – juo labiau, jai net nebuvo įdomu.
J.Borchertienės teigimu, visos bėdos prasidėjo, kai jos vyras Robertas, pravarde Karabasas, kalėjime susipažino su Rimantu Ganusausku - Mongolu. Karabasas su Mongolu tapo neišskiriamais draugais.
„Mūsų problemos buvo labiau susijusios su Rimu. R.Ganusauskas visą laiką būdavo mūsų namuose, visur eidavo kartu su Robertu“, - sakė J.Borchertienė. Anot jos, per daug leisdamas laiko su bičiuliu, Karabasas pamiršo savo šeimą. Šiuo atveju – žlugo ne gauja, o tikroji jo šeima. Bendraudamas su Mongolu, Karabasas įjunko į narkotikus.
„Jei jie išsiskirdavo, tai Mongolas stovėdavo po langais“, - tvirtą draugystę su apmaudu prisiminė J.Borchertienė.
Kai Mongolas prisivirė bėdos su Daktarų gauja, Karabasas su bičiuliu praleisdavo dar daugiau laiko. Prieš Mongolo dingimą, jie dažniausiai laikydavosi Mongolo „biure“. Ten girtaudavo, svaigindavosi narkotikais. Karabasas aiškino, kad „biure“ saugo Mongolą.
„Rimas „žiurkiavo“. Robertas visada buvo prie jo, nešiojosi ginklus. Net miegoti eidavo su ginklu. Pasakė, kad Mongolas susipyko su Daktarais, jis jį saugojo“, - prisiminė J.Borchertienė ir pridūrė, jog vyro atsidavimas draugui tapo paranojiškas. Karabasas nieko nesakydavo žmonai, manė, kad jai tai gali kelti grėsmę.
Našlė prisiminė lemtingas 1993 – iųjų Kūčias. Ji su mažyle dukra ruošė Kūčių stalą. Tačiau jau važiuodama iš darbo ji prie Mongolo „biuro“ pamatė vyro automobilį. Ji suprato, kad Kūčių vakarą sutuoktinis iškeitė į Mongolo draugiją.
„Vyras sėdėjo su Mongolu, o ne su savo šeima. Man buvo skaudu. Paskambinau į biurą. Atsiliepė Rimas. Susipykome, tuo Mongolo saugojimas ir pasibaigė“, - kalbėjo J.Borchertienė.
Dėl įvykio senumo tiksliai nepamenanti J.Borchertienė pasakojo, kad po švenčių grįžo vyras: „Per Kalėdas, ar dar kitą dieną, grįžo vyras. Jis sėdėjo ant lovos ir verkė. Niekada nesu mačiusi savo vyro verkiančio. Jis tiesiai pasakė – Rimo jau nėra.“
Po kelių dienų Karabaso žmona pasiteiravo, ką jis turėjęs mintyje sakydamas, kad „nebėra Rimo“. Moteris teisme teigė neįsivaizdavusi, kad viskas buvę taip rimta. R.Borchertas jai atsakęs, kad jai „geriau nežinoti“.
Vėliau vyras išsipasakojo, kad į Žagarės gatvėje buvusį Mongolo „biurą“ atvyko Daktarų gauja. R.Ganusauskas liepęs nesikišti. R.Borchertas jai pasakojęs, kad Mongolas buvo sumuštas, į jį buvo šauta. Banditai kruviną Mongolą išsivedė tiesiai per balkoną. Tačiau jis dar buvo gyvas, nes kartojo R.Borchertui nesikišti.
„Nelabai domėjausi kas jam nutiko. Aš galvojau, kad jį tik sumušė ir išsivedė. Nemaniau, kad tokie dalykai gali dėtis“, - tikino J.Borchertienė.
R.Borchertas sutuoktinei draudė bendrauti su Mongolo žmona. Tačiau ji neiškentusi papasakojo Loretai Ganusauskienei, kad jos vyras miręs: „Loreta tikėjo, kad jis išvažiavęs į užsienį. Manė, kad jis ją paliko. Vaikščiojo pas būrėjas. Atsibodo, todėl pasakiau, kad jos vyro nebėra“.
Pradėjusi kalbėti apie savo pačios vyro dingimo aplinkybes, R.Borchertienė svarstė, kad jis gaujos jau buvo „nurašytas“. Gaujos nariai buvo „nurašomi“ dėl narkotikų vartojimo, skundimo, kitų priežasčių.
Jau po R.Ganusauko mirties, gauja Karabasą pakišo pareigūnams. Kauno nusikalstamo pasaulio šulams nepatiko, kad Karabasas neatsakingai tauškia apie Mongolo nužudymą. Vilniuje, policijos areštinėje jis buvo žiauriai kankinamas, deginamas, mušamas. Pareigūnai jo klausinėjo apie Mongolo mirtį.
J.Borchertienei paskambino iš policijos ir pasakė, kad atvažiuotų pas savo vyrą, nes jį ten gali užmušti. Anot jos, žiauriai sužaloto vyro nenorėjo priimti net ligoninė.
Nuvažiavusi į Viliją, J.Borchertienė susitiko Alvydą Laurinavičių, pravarde Luras. Moteris teigė nežinojusi kokio masto ir žiaurumo gauja, todėl nė kiek nebijodama pasakė Lurui, ką mananti.
A.Laurinavičius jai tąkart pasakęs, kad jos vyras turi ketverius metus.
Luras įspėjęs – jeigu Karabasas nemes narkotikų ir toliau plepės apie Mongolą mirtį, ji galinti pradėti taupyti laidotuvių išlaidoms ir marmuriniui antkapiui.
Po kiek laiko R.Borchertas sėdo į kalėjimą.
Aukai – siaubingos kančios
R.Borchertas, Henytės nurodymu, kaip įtariama, buvo nužudytas 1997 metais. Gaujos vadeiva tūžo, nes išdrįso viešai nusikaltėlių šulą apkaltinti savo draugo nužudymu.
Po beveik ketverių metų įkalinimo į laisvę grįžęs R.Borchertas buvo įsitikinęs, kad visi pykčiai – praeityje. Sykį jis net užsuko į Daktarų gaujai priklausantį „Vilulos“ restoraną.
2009 metais "Lietuvos rytas" rašė, jog kai R.Borchertas pasirodė restorane, aštuoni smogikai aptalžė jį lazdomis, įgrūdo į mašinos bagažinę ir nuvežė į mišką.
Ten R.Borchertas virve buvo pririštas prie automobilio ir kelis kilometrus velkamas asfaltu. Galiausiai
gyvai aukai peiliu nulupo odą.
R.Borchertienė sužinojo, kad jos vyras buvo apsilankęs „Viluloje“. „Nuo to laiko savo vyro nemačiau ir žinojau, kad jau neberasiu. Aš visada rasdavau savo vyrą, o tąkart ieškojau visur ir neradau. Tik buvo viena mintis, kad galėčiau palaidoti“, - kalbėjo J.Borchertienė.
Apie rastus neatpažintus vyriškos lyties palaikus J.Borchertienė sužinojusi iš spaudos. Nuvykusi atpažinti kūno, moteris nustėro.
„Savo vyrą pasiėmiau kaip iš mėsmalės. Pykstu. Jeigu jie pasirinko tokį gyvenimą (nusikalstamą – red.), tai pasirinko. Bet kodėl reikėjo šitaip sumaitoti žmogų? Neįsivaizduoju, kiek skausmo reikėjo ištverti“, - su ašaromis ir neatsisukdama į už grotų sėdintį H.Daktarą klausė J.Borchertienė.
Sielvartaujanti našlė buvo įtarta savo vyro nužudymu. Ji vieną parą praleido policijos nuovadoje. Nuo to laiko, ji nebepasitiki teisėsauga. Ji girdėjusi, kaip į policiją atėjusiam jos ieškoti tėvui pareigūnai pasakė, kad jos ten nėra: „Netikėjau aš policija, neturėjau kam skųstis“.
J.Borchertienė yra iškėlusi 6 tūkst. litų civilinį ieškinį. Tačiau anot jos, neįmanoma įvertinti jos patirtos neturtinės žalos.