„Kreipiausi į teismą privataus kaltinimo tvarka. Negaliu tylėti, nes tam pačiam teismui kovo pradžioje perduota baudžiamoji byla, kurioje aš esu kaltinamas dėl ligoninėje įvykusio incidento. Ten visos aplinkybės nušviečiamos klaidingai”, – „Lietuvos rytui” aiškino 35 metų E. Ostapenka.
Incidentas, dėl kurio nerimsta aistros, įvyko pernai birželio 10-ąją Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Į jos reanimacijos skyrių E. Ostapenką iš namų atvežė greitoji pagalba.
Vyras tikina tą dieną išgėręs alaus ir 40 tablečių raminamųjų vaistų „Relanium”. Dainininko teigimu, jam nebuvo suteikta pagalba, dėl to tarp jo ir gydytojo kilo konfliktas, jie susigrūmė.
E. Ostapenka aiškina, kad gydytojas jį visaip įžeidinėjo, vadino Dviratuku, sudavė kelis smūgius į įvairias kūno vietas, užlaužė dešinę ranką ir sukėlė didelį fizinį skausmą bei kankino. Teismo medicinos ekspertai jam diagnozavo nežymų kūno sužalojimą.
Gydytojas Remigijus Vertelis teigė, kad E. Ostapenka kumščiu trenkė jam į veidą, griebė už gerklės, spyrė į pilvą.
Tai patvirtino ir keturios slaugytojos. Į ligoninę iškviesti policininkai išvežė E. Ostapenką į nuovadą.
– Kodėl jūs nutarėte bylinėtis teisme? – „Lietuvos rytas” paklausė E. Ostapenkos.
– Dėl sužalojimų iškart kreipiausi į prokuratūrą, tačiau buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą.
Būčiau į viską numojęs ranka. Bet kai teismą pasiekė byla, kurioje aš – kaltinamasis, negaliu tylėti, nes tai – netiesa. Todėl kreipiausi privataus kaltinimo tvarka.
– Gal bijote vėl patekti į areštinę? Kokių įspūdžių iš jos išsinešėte?
– Ten viskas gerai. Tik niekaip negaliu suprasti, kodėl buvau uždarytas.
Pernai rugsėjo 9-ąją švenčiau bičiulio gimtadienį. Išgėriau, todėl išsikviečiau taksi grįžti namo.
Išlipęs iš mašinos nukritau ant žolės šalia savo namo, tiesiog po kaimynės langais, nepajėgiau atsikelti. Kažkas iškvietė policiją.
Jie žinojo, kad aš gyvenu tame name, galėjo parvesti, bet nuvežė į nuovadą.
Manau, kad man už pasirodymą viešojoje vietoje neblaiviam skirta neadekvati bausmė.
Suprantu, jeigu būčiau vairavęs girtas, kėlęs pavojų kitiems. Dėl pažeistų teisių ketinu kreiptis į Strasbūro teismą.
– Kokios sąlygos Klaipėdos areštinėje?
– Iš pradžių penkias dienas dviviečiame kambaryje gyvenau vienas, bet buvo nuobodu.
Aš mėgstu pasišnekėti. Paprašiau areštinės viršininko, kad ką nors įkeltų. Likusį laiką gyvenau su vyru, kuris 30 parų arešto gavo už tai, kad vairavo girtas ir be vairuotojo pažymėjimo.
– Kokia kamerų aplinka?
– Man pasisekė, nes patekau į tą korpusą, kuris prieš keletą metų kapitališkai suremontuotas.
Dvi normalios lovos kaip ligoninėje, plastikiniai langai, šildomosios grindys – ant jų net kojines galėdavome išsidžiovinti.
– Ar areštinės maisto jums pakako?
– Maistas geras. Rytais duodavo košės, virtos su pienu. Pietums gaudavome sriubos, cepelinų, žemaičių blynų, kotletų su bulvių koše ir kopūstais, vakarienei kartais atnešdavo blynelių.
Badu tikrai nenumirsi. Aš sveriu 130 kilogramų, tad porcijos man buvo mažokos. Kiek trūkdavo, atnešdavo mama.
– Kaip leidote laiką?
– Tiesiog nieko neveikiau. Žiūrėjau televizorių, kurį atnešė mama, valgiau, miegojau ir šnekėjausi su kameros draugu.
Kas dieną viena valanda buvo skirta pasivaikščioti lauke.
Kažkodėl mane išvesdavo vieną. Galbūt dėl per didelio dėmesio man. Kiti sulaikytieji dažnai šaukdavo: „Žiūrėkite, Ostapenka.”
– Ar lavinote balsą areštinėje?
– Į sienas nuolat barškindavo iš kitų kamerų ir prašydavo padainuoti.
Bet dainavau tik kartą. Iš priešais esančios kameros vieną dieną ėmė šaukti kažkokia Daiva.
Sako, šiandien jos gimtadienis, nori išgirsti „Dviratuką”.
Siūliau jai sudainuoti kitą dainą, bet ji nenusileido. Kai padainavau, nuaidėjo daug plojimų.