Teismas mano, kad D. Kedį galima teisti po mirties, prokuratūra nežino kaip

Trečiadienį Vilniaus apygardos teismo teisėja Leonarda Gurevičienė atmetė Generalinės prokuratūros skundą dėl Vilniaus miesto 1-osios apylinkės teismo nutarties, kurioje buvo parašyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl J. Furmanavičiaus ir V. Naruševičienės nužudymo buvo nutrauktas nepagrįstai.

Kovo 5 d. nutartį priėmusios teisėjos Justos Raciūtės teigimu, prokuratūra turėjo arba nevertinti D. Kedžio veiksmų šioje baudžiamojoje byloje arba surašyti kaltinamąjį aktą ir perdavus bylą teismui, D. Kedį, kaip ir jo pedofilija apkaltintą Andrių Ūsą, teisti po mirties.

Priimdamas tokią sprendimą teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pernai lapkričio 10 d. priimta nutartimi, kurioje buvo paskelbta, kad reabilitacijos pagrindais galima teisti ir mirusį asmenį.

Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Raimondas Petrauskas, teismo nutartį apskundė.

Jo teigimu, D. Kedžio ir A. Ūso bylų negalima lyginti, nes pedofilija kaltintas verslininkas buvo apklaustas per ikiteisminį tyrimą, jam pateikti įtarimai, jis turėjo galimybę su jais susipažinti, dėl jų pasiaiškinti, byla buvo pasiekusi teismą.

D. Kedžio variantas visiškai kitoks – vyras mirė nesulaukęs ikiteisminio tyrimo pabaigos, jis negalėjo nei susipažinti su bylos medžiaga, nei duoti joje savo paaiškinimus. Esant tokiai situacijai Baudžiamojo proceso kodeksas nenumato galimybės pareikšti įtarimus mirusiam žmogui.

Vilniaus apygardos teismo teisėja L. Gurevičienė su tokia prokurorų išvada nesutinka.

„Dėl prokuroro teiginio, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenumato kad mirus asmeniui, ikiteisminį tyrimą galima užbaigti kaltinamojo akto surašymu, pažymėtina, kad prokuroras privalo ne tik žinoti įstatymus, bet ir domėtis EŽTT bei Lietuvos Respublikos teismų formuojama praktika“, - rašo ji neskundžiamojoje nutartyje.

Skundą išnagrinėjusios teisėjos nuomone, Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnyje nėra nustatyta, nuo kurios baudžiamojo proceso stadijos yra galimas proceso tęsimas reabilituojančiais pagrindais, todėl, jei, kaip tvirtina prokuratūra, yra surinkta pakankamai duomenų, kad D. Kedys nužudė J. Furmanavičių ir V. Naruševičienę, jiems niekas netrukdo surašyti kaltinamąjį aktą ir bylą perduoti teismui nagrinėti.

Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo nutarties, Generalinei prokuratūrai nekyla abejonių, kad 2009 m. spalio 5 d. Kaune du žmones nušovė D. Kedys, o ne kažkas kitas, kaip dabar bando įteigti jo artimieji.

2011 birželio 28 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą ir šių metų sausio 10 d. nutarime, kuriuo dar kartą patvirtinama, kad tyrimas nutraukiamas D. Kedžiui mirus teigiama, kad „visi skundžiamame nutarime nurodyti duomenys papildo vienas kitą, o jais remiantis ir jų pagrindu padarytos išvados yra pagrįstos ir leidžia daryti pagrįstą ir abejonių nekeliančią išvadą, kad būtent D. Kedys padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas“.

Prokuratūra tvirtina, kad D. Kedžiui pareikšti įtarimus sutrukdė vienintelė priežastis – jis mirė anksčiau, nei pareigūnai jį surado ir sulaikė.

Teisėjos L. Gurevičienės nuomone, prokuratūra D. Kedį kategoriškai įvardinusi žmogžudžiu, perėmė teismo funkcijas ir tokiu būdu akivaizdžiai viršijo Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtos jų kompetencijos ribas bei pažeidė nekaltumo prezumpciją.

Ištaisyti šią klaidą galima tik surašant kaltinamąjį aktą ir bylą perduodant teismui.

Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, Vilniaus apygardos teismo teisėja taip pat pažymi, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimu teisme nėra siekiama nuteisti mirusįjį.

Jei teisme kaltinimai būtų pripažinti pagrįstais, baudžiamoji byla to asmens atžvilgiu turėtų būti nutraukta, o jei kaltė būtų neįrodyta, turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Generalinė prokuratūra tvirtina, kad perduoti dvigubos žmogžudystės bylą teismui nėra galimybių, tačiau nusileisti D. Kedžio artimiesiems, bandantiems nuklijuoti nuo jo žmogžudžio etiketę, taip pat neketina.

„Kaip mes galime paskelbti, kad žudė ne D. Kedys, jei esame surinkę visus įrodymus, kad žudikas yra jis“, - lrytas.lt kalbėjo Generalinės prokuratūros prokurorai.

Jie teigė dar nėra gerai susipažinę su Vilniaus apygardos teismo nutartimi, tačiau tik peržiūrėję ją, iškart pastebėjo, kad teisėja L. Gurevičienė sumaišė įtarimų sąvokas – tai, kad teismas leido suimti D. Kedį, kaip įtariamą žmogžudį nėra vienas ir tas pats, kaip įtarimų jam pareiškimas.

„Žmogus prieš tai būna apklaustas, gali pasiaiškinti, privalo pasirašyti, kad susipažino su įtarimais, šiuo atveju D. Kedžio niekas nesulaikė, neapklausė, įtarimų nepateikė. Vadovaujantis šia teismo nutartimi dabar galima po mirties teisti visus: Josifą Staliną už lietuvių tautos genocidą, mirusius Sausio 13-osios bylos dalyvius, nebegyvus Medininkų aukų žudikus ir t.t.“, - lrytas.lt kalbėjo prokurorai.

Kai toliau bus elgiamasi su Kauno žmogžudysčių byla jie neatskleidė, tačiau patikino, kad yra ir kitų variantų, kaip neperduodant bylos į teismą, D. Kedį įvardinti pagrindiniu įtariamuoju nužudžius J. Furmanavičių ir V. Naruševičienę.

D. Kedžio aukoms ir jam pačiam ilsėtis ramybėje neleidžia garliaviškio artimieji. Iškart po žudynių jie neabejojo, kad šaudė D. Kedys. „O kas gi kitas, jis, ginklų nėra“, - 2009 m spalio 5 d. prieš televizijos kameras virkavo Laimutė Kedienė ir teisino savo sūnų: „juk ne žmones nušovė, pedofilus“.

Vėliau jo giminaičiai pakeitė savo nuomonę. Jie pradėjo aiškinti esą šaudė kažkas kitas, o pats D. Kedys spalio 5-ąją buvo pagrobtas, beveik septynis mėnesius kankintas, nužudytas ir numestas Šlienavoje, Kauno marių pakrantėje.

Žiniasklaidai buvo pateikta ne viena žmogžudysčių versija, iš kažkur atsirado net keli liudininkai.

Vieni jų pasakojo, kad matė šaudančius du azijietiškų veido bruožų vyrus, antri tikino, kad žudikai vilkėjo policininkų uniformomis, treti aiškino, kad D. Kedys buvo pagrobtas prie V. Naruševičienės namų ir kažkur išvežtas.

Visos šios versijos buvo tikrintos, bet nei viena jų nepasitvirtino. Tačiau Kedžių giminė rankų nenuleido.

D. Kedžio pusseserė Sonata Žukauskienė kreipėsi į prokuratūrą, prašydama susipažinti su J. Furmanavičiaus ir V. Naruševičienės nužudymo byla.

Kaip teigia ji pati, prokurorai jai davė tik dalį bylos, o jos medžiaga jai sukėlė nemažai abejonių. Buvo pareikalauta panaikinti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ir ieškoti naujų įtariamųjų.

Prokurorai neabejo, kad D. Kedys turėjo bendrininką. Jo atžvilgiu tyrimas buvo išskirtas į atskirą ir tęsiamas toliau.

Pernai rudenį liudininkas Mindaugas Žalimas nurodė, kad garliaviškiui rengtis žmogžudystėms padėjo jo draugas Raimundas Ivanauskas bei šio sugyventinė Eglė Barauskaitė, o apie žmogžudystes žinojo ir joms brolį skatino Neringa Venckienė.

„Tu ne žmones šaudai, velnius“, - iš D. Kedžio lūpų girdėtus Kauno apygardos teismo teisėjos žodžius citavo M. Žalimas.

Po liudininko parodymų R. Ivanauskas ir E. Barauskaitė buvo suimti. Moteris nelaisvėje praleido dvi savaites, R. Ivanauskas - daugiau nei tris mėnesius.

Sausio pabaigoje R. Ivanausko suėmimas buvo pratęstas dar trims mėnesiams, tačiau dėl pablogėjusios sveikatos vasario pabaigoje vyras buvo paleistas į laisvę. Jam paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Beveik tuo pačiu metu Utenoje R. Ivanauskui buvo atlikta psichiatrinė ekspertizė. Prokuratūra jos išvadų dar negavo. Jos gali tapti lemiamos bylą perduodant teismui.

Jei R. Ivanauskas bus pripažintas pakaltinamu, prokurorai neabejoja, kad byla keliaus į teismą, nes yra surinkta pakankamai įrodymų, kad vyras būtų teisiamas dėl planuojamo nusikaltimo slėpimo ir bendrininkavimo nužudant du žmones.