Ji Vilniaus apygardos teismui apskundė balandžio 13 d. priimtą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nutartį, kurioje konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas dėl D. Kedžio mirties aplinkybių nutrauktas pagrįstai, nes nėra jokių įrodymų, jog vyras galėjo būti nužudytas.
Generalinė prokuratūra du kartus konstatavo, kad D. Kedžio mirtis nebuvo smurtinė. 2011 m. gegužės 27 d. tuometis prokuroras Aidas Mažeika ikiteisminį tyrimą dėl garliaviškio mirties nutraukė. Nutartyje parašyta, kad D. Kedys mirė girtas, užpringęs savo skrandžio turiniu.
Ši nutartis buvo priimta praėjus beveik trims savaitėms po to, kai buvo gautos Švedijos ekspertų išvados, kuriose parašyta, kad D. Kedžio mirtis - nelaimingas atsitikimas.
Panašias išvadas iškart po D. Kedžio mirties buvo davę ir Lietuvos ekspertai. Ekspertų nuomonės nesutapo tik dėl vieno - sužalojimų ant vyro kūno atsiradimo laiko. Lietuviai teigė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti D. Kedžiui mirštant arba po mirties, švedai rašė, kad sužalojimai atsirado porą valandų iki mirties arba mirties metu.
Tokiomis išvadomis nepatenkinta L. Kedienė nutartį apskundė vyresniajam prokurorui. Jos skundas buvo atmestas. Tada D. Kedžio mama kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją, tačiau ir šis prokuratūros nutarimo nepanaikino.
Teisėjo nutartis buvo apskųsta Vilniaus apygardos teismui. Pernai gruodį kyšininkavimu neseniai įtartas teisėjas Rišardas Skirtunas L. Kedienės skundą tenkino iš dalies - nurodė tam tikrus trūkumus ir grąžino tyrimą į prokuratūrą jiems pašalinti.
Šių metų sausio 19 d. Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos departamento prokuroras Artūras Urbelis, iš naujo išnagrinėjęs D. Kedžio mirties priežasties nustatymui surinktą medžiagą ir specialistų bei ekspertų vertinimus, priėmė tokį patį sprendimą, kaip ir jo kolega A. Mažeika.
Nutarta ikiteisminį tyrimą nutraukti, nes D. Kedžio mirties priežastis – nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo pasekmė.
L. Kedienė šį nutarimą ir vėl apskundė aukštesniam prokurorui. Jo nuomonė dėl D. Kedžio mirties priežasties sutapo su pavaldiniu, todėl nepatenkinta vyro mama nutartį apskundė teismui. Teismo sprendimas buvo nepalankus L. Kedienei, todėl ji nutartį dar kartą apskundė aukštesnės instancijos teismui.
Prokurorų teigimu, D. Kedžio mirčiai įtakos turėjo vaistai ir didelis kiekis alkoholio. Tyrimo metu nenustatyta, kad D. Kedžiui kažkas sistemingai, prievarta būtų girdęs raminamuosius ir migdomuosius vaistus.
Vienas byloje apklaustas liudytojas aiškino, kad dar iki žmogžudysčių Kaune, 2009 m. rugsėjo 19 d., pats D. Kedys jam prisipažino, kad vartoja migdomuosius, kiekvieną vakarą išgeria po tris tabletes. Kad D. Kedys vartojo šiuos vaistus, patvirtino ir jo šeimos gydytojas. Jis nurodė, kad trys tabletės suaugusiam žmogui yra per didelė dozė.
Kai kuriuos iš D. Kedžio organizme rastų vaistų vartojo ir jo artimieji.
L. Kedienė ir jos dukra Neringa Venckienė netiki, kad vyras mirė sava mirtimi. Jų nuomone, jis buvo kankintas ir nužudytas.
Ne kartą viešai kalbėjusios, kad sieks, jog D. Kedžio kūnas būtų ekshumuotas, nei viena jų su tokiu prašymu į Generalinę prokuratūrą nesikreipė.
Dviejų žmonių nužudymu įtariamo D. Kedžio kūnas buvo rastas prieš daugiau nei dvejus metus, 2010 balandžio 17 d., Šlienavoje, Kauno marių pakrantėje. Kur vyras slapstėsi nuo 2009 m. spalio 5 d., kai Kaune buvo nužudyti Jonas Furmanavičius ir Violeta Naruševičienė, aiškinamasi iki šiol.