Tris kartus teistas ir už žmogžudystę kalėjęs 47 metų V. Kvietkus buvo rastas negyvas netoli savo namų Ukmergės rajono Totoriškių kaime.
Šalia miške tysančio lavono mėtėsi įvairių tuščių vaistų, aušinimo skysčio ir lako pakuočių.
Negyvą tėvą aptiko jo suaugę vaikai.
Nors V. Kvietkui iki teismo buvo draudžiama artintis prie savo namų, jis dienomis užsukdavo ir pabendraudavo su ten gyventi likusiais savo sūnumis 23 metų Klemensu ir 18-mečiu Mantu.
„Aš nesu vertas nei jūsų mamos, nei nė vieno iš jūsų.
Išeinu ir daugiau nebegrįšiu”, – tokius tėvo žodžius įsiminė paskutinį kartą jį gyvą matę Klemensas ir Mantas.
Jaunuoliai žinojo, kad tėvas, pasiėmęs iš namų patalų, nakvoja prie namų esančiame miške. Po dviejų dienų nesulaukę jo vaikinai nuėjo ieškoti ir aptiko jau sustingusį kūną.
Ant kojų sukėlė visas tarnybas
V. Kvietkus prieš Ukmergės teismą turėjo stoti dėl siautėjimo pernai kovo 15-ąją.
Tos dienos paryčiais į namus grįžęs girtas vyras, pažadinęs keturis savo vaikus bei besilaukiančią žmoną, ėmė jiems grasinti, jog nužudys ir padegs namus.
Kai vyras pradėjo laistyti benziną, šeimos nariai paspruko iš namų.
Į Totoriškius atskubėjusio policijos įgaliotinio V. Kvietkus į užrakintus namus ne tik neįsileido, bet dar pagrasino jį nužudyti.
Tada ant kojų buvo sukeltos visos Ukmergės specialiosios tarnybos.
Policininkai ir ugniagesiai bemaž dvi valandas bandė derėtis su V. Kvietkumi ir prašė jo gražiuoju išeiti iš namo.
Namus ir save benzinu apipylęs V. Kvietkus buvo sutramdytas tik guminėmis kulkomis.
Prisiglaudė pas motiną
Po šio įvykio 43-ejų Daiva Kvietkienė dėl galimų nėštumo komplikacijų buvo paguldyta į ligoninę, o jos keturi nepilnamečiai vaikai apgyvendinti Ukmergės vaikų globos namuose.
Dar trys šios moters vaikai jau yra suaugę.
Po dviejų savaičių D. Kvietkienė susilaukė aštuntojo vaiko.
„Su naujagime grįžau į benzinu dvokiančius namus.
Bet ten pagyvenau vos pusmetį – sužinojusi, jog rugsėjo 30-ąją vyrą išleido iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus, tą pačią dieną su visais vaikais išvykau pas savo motiną į Kelmės rajoną”, – „Lietuvos rytui” pasakojo D. Kvietkienė.
Tik sūnūs Klemensas ir Mantas netrukus sugrįžo į savo namus Totoriškiuose.
„Kol gyvenau su Valerijumi, aš net pas motiną negalėdavau atvažiuoti. Jis yra išdaužęs jos namų langus, primušęs ją pačią už tai, kad priglaudė mane su vaikais.
Dėl Valerijaus mirties niekas man užuojautos nereiškė, niekas jo negaili.
Visi tiktai kalba, kad dabar bus geriau ir lengviau gyventi ir man, ir vaikams – nebereikės bėgti iš namų”, – kalbėjo D. Kvietkienė.
Moteris patikino, jog jei V. Kvietkus būtų gyvas, ji šį kartą jam jau nebūtų atleidusi, kaip tai darydavo anksčiau – palūžusi, įbauginta, psichologinio smurto paveikta.
Nepripažino nė vieno vaiko
D. Kvietkienė tikino, jog po praėjusių metų dramatiškų įvykių ji rengėsi su sutuoktiniu išsiskirti ir prisiteisti alimentų vaikams išlaikyti.
„Valerijų pražudė girtuoklystės, juk gėrė dieną naktį, mėnesiais, o girtas tapdavo neprognozuojamas. Jis niekur niekada nedirbo, išlaikiau jį iš pinigų, kuriuos gaudavau už vaikus.
Pastaruoju metu šiuos pinigus, kad V. Kvietkus visų jų nepragertų, jau valdė Pabaisko seniūnijos socialinė darbuotoja – nupirkdavo maisto produktų, drabužių ir kitų būtinų prekių”, – kalbėjo D. Kvietkienė.
Moteris teigė, jog visą gyvenimą V. Kvietkus skriaudė ir terorizavo ją bei vaikus.
Pasak D. Kvietkienės, sutuoktinis niekada nepripažino, kad visi aštuoni jos pagimdyti vaikai yra jo: „Jis buvo įsitikinęs, kad yra nevaisingas, o aš vaikų susilaukiau nuo svetimų vyrų.
Nors kaskart ragindavau pasidaryti tėvystės tyrimus, jis nesutikdavo. Klausiate, kodėl vis gimdžiau ir gimdžiau? Aš neturėjau jokios galimybės nuo jo pabėgti.
Pavyzdžiui, jis mane uždarydavo kambaryje ir grasindamas versdavo kartu gerti, o jei nepaklusdavau – primušdavo.”
Moteris planuoja sugrįžti į savo namus Totoriškių kaime, įsigyti karvę ir iš naujo pradėti gyvenimą.