Kaltino susidorojimu
„Jokiam susivienijimui nevadovavau, niekam pinigų nemokėjau ir niekas man nemokėjo. Aš iš jokios grupuotės, aš Daktaras“, - tvirtino Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetu vadintas H. Daktaras. Jis bandė įtikinti teismą, kad jį skandina buvę verslo partneriai, ilgam už grotų pasodinti esą trokšta ir teisėsaugos pareigūnai.
„Jie vis kalbėjo, jog gerai būtų, kad nusižudyčiau, nes kitaip mane pasodins ilgam. Sakė, Gaidjurgį ir kitus jau pasodinome, likai tik tu, kaip nusikalstamo pasaulio simbolis“, - taip esą kalbėję kriminalinių nusikaltimų tyrėjai.
H. Daktaras pasakojo dar 1980-aisiais įsigijęs mezgimo mašiną, kuria žmona mezgė megztinius, tai buvęs šeimos pragyvenimo šaltinis. Vėliau draugas supažindinęs su verslininku Sigitu Čiapu, su kuriuo netrukus pradėjo bendradarbiauti gabenant ir parduodant prekes, kokios šalyje tuokart buvo laikomos deficitinėmis.
Dar vėliau susipažinęs su Vidmantu Gudzinsku, pravarde Guzas. Šis pasiūlęs pardavinėti spiritą. Siuntos keliaudavo vis didesnės, tad H. Daktarui prireikė daugiau pagalbininkų. Taip susibūrė kompanija, kurią esą siejo bendras skaidrus verslas, buvo mokami mokesčiai valstybei.
1994-1996 metais H. Daktaras įkūrė savo įmonę, kaip pats teigė, iš Utenos vežė alų ir pardavinėjo.
Užkliuvo ir prokurorai, ir žurnalistai
„Iš manęs monstrą padarė žurnalistai ir prokurorai. Vieni turi ką dirbti, kiti – ką rašyti“, - teisme rėžė H. Daktaras.
Jis neigė nusikalstamą jo vardu pavadintą grupuotę apskritai egzistavus. Jeigu asmenys, su kuriais jis bendravo ir vykdė nusikaltimus, pats juose esą nedalyvavęs ir nieko apie tai nežinojęs.
H. Daktaras neigė turėjęs Henos pravardę. „Šią pravardę sugalvojo Policijos departamentas. Mano tėvą vadino Hena, o aš buvau vadinamas Henyte“, - tikino jis. Tačiau netrukus pats išsidavė, kai aiškindamasis dėl vieno bylos epizodo prakalbo apie tai, kad V. Gudzinskas į jį kreipdavęsis ne vardu, o pravarde - Henia.
H. Daktaras neigė kaltinimus organizavus ir dalyvavus rengiant ir vykdant šešias žmogžudystes ir tris pasikėsinimus nužudyti.
"Kas aš - Al Capone, gangsteris, kad visus žudyčiau?", - traukė pečiais vienas garsiausių šalies nusikaltėlių.
Nužudytieji - ne priešai, o draugai
H. Daktaras kaltinamas kartu su bendrais organizavęs ir dalyvavęs nužudant verslininką Rimantą Ganusauską, pravarde Mongolas, Vladimirą Seneckį, pravarde Turistas, Arvydą Mučinską, pravarde Mačialka, taip pat Robertą Borchertą, Sigitą Čiapą ir jo vairuotoją Vincą Varną, taip pat pasikėsinus nužudyti Raimundą Petraitį-Mondę, R. Ganusauską ir S. Čiapą. Pareikšti kaltinimai ir dar dėl keliolikos epizodų, tarp kurių turto prievartavimo, sukčiavimo atvejai.
Pagrindinis kaltinamasis savo parodymus dėstė daugiau kaip dvi valandas. Jis turėjo paruošęs savo versijas, kas vyko tomis dienomis prieš beveik dvidešimt metų, kai buvo įvykdyti šiurpūs nusikaltimai.
H. Daktaras kalbėjo užtikrintai, vis atsigręždamas ir baksnodamas pirštu į buvusius bendrus, kurie esą be jo būtų pražuvę. „Aš ne Seimo narys, ne lakštingala, negaliu sklandžiai kalbėti“, - teisinosi jis. Aiškindamasis dėl kiekvieno iš bylos epizodų H. Daktaras kaltę vertė kitiems kaltinamiesiems, kurie savo parodymais smarkiai pakenkė buvusiam nusikaltėlių autoritetui.
Tarp jų – vienas grupuotės senbuvių V. Gudzinskas, jau anksčiau pateikęs nuoširdų prisipažinimą, taip tikėdamasis švelnesnės bausmės.
H. Daktaras tvirtino neturėjęs priežasčių žudyti nė vieno iš šešių asmenų, su kuriais palaikė ryšius ir turėjo bendrų verslo reikalų.
„Mes su Turistu buvome draugai. Jis buvo toks keistas, nepriklausomas, ką norėjo, tą darė, nepripažino jokių autoritetų, gerbiau jį, niekada nesipykome“, - tikino H. Daktaras.
„Jeigu Turistas buvo prismaugtas, kaip aš galėjau dar nurodyti jį smaugti?“ - stebėjosi Henytė. V. Seneckis buvo nužudytas 1993 metų vasarą. Jo kūno taip ir nepavyko rasti.
Prisipažino pirmą kartą gyvenime
Iki šiol nerastas ir R. Ganusausko kūnas, todėl pats H. Daktaras, jo advokatai ir jų iškviesti liudytojai vis bando atgaivinti versiją, kad šis H. Daktaro giminaitis ir buvęs artimas bičiulis tebėra gyvas ir slapstosi užsienyje. Tyrėjai nustatė, kad R. Ganusauskas buvo nužudytas 1993 metų gruodžio 25-ąją sušaudant.
„Kalėdas visada sutikdavau su šeima, aš – šeimos žmogus“, - pareiškė H. Daktaras ir tvirtino, kad R. Ganusauskas jam buvęs kaip brolis, abu kartu užaugę, tad jo atsikratyti nebuvę jokio pagrindo.
„Nelogiška, nesąmonė, melas“, - taip H. Daktaras reagavo į kone visus jam primintus kaltinimus. Jis gražių žodžių negailėjo ir verslininkui S. Čiapui, kurio nužudymo organizavimu yra kaltinamas.
„Tokio žmogaus kaip S. Čiapas daugiau nemačiau, jis man buvo geras draugas, tikras pavyzdys. Visada jį gerbiau ir lenkiau prieš jį galvą“, - tikino už grotų sėdintis buvęs Kauno nusikaltėlių vedlys. Suorganizuoti S. Čiapo nužudymo jis negalėjęs, nes tuo metu, 1996 metų balandį, kalėjo Lukiškėse, kartu su mirtininkais. Į laisvę išėjo tik po penkerių metų.
H. Daktaras neigė dalyvavęs prievartaujant turtą, grobiant automobilius, sakė niekada neturėjęs ginklų. Prisipažino jis tik dėl to, kad pasinaudojo suklastotais dokumentais, kai 2008- ųjų pabaigoje spruko iš Lietuvos ir slapčia išvyko į Bulgariją. Jis sulaikytas ir pargabentas tik po daugiau nei 2 metų.
„Mane būtų nušovę kaip Zamolskį. Kartą apšaudė namus, kitą kartą įmetė granatą“, - aiškino H. Daktaras. Jam prireikė sprukti, kad apsaugotų save ir šeimą nuo pareigūnų, kuriems neva žūtbūt reikėjo pasodinti nusikalstamos grupuotės lyderį.
„Bulgarai pagavo mane už rankos. Čia pirmas kartas, kai prisipažįstu“, - nebandė išsisukinėti H. Daktaras.
Daktarų byla Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjama jau metus. Prieš sakant baigiamąsias kalbas, kaltinamųjų advokatai paprašė papildomai apklausti dar kelis žmones ir prie bylos pridėti dar šūsnį dokumentų, tarp kurių - ir už grotų sėdinčio Vlado Belecko laiškai H. Daktaro motinai Jadvygai Daktarienei, kurie esą galėtų padėti įrodyti, jog R. Ganusauskas nebuvo nužudytas.