Pasak teismo pranešimo, A.Ž., dirbdamas vienos Kauno bendrovės
direktoriumi, žinodamas, kad jam patikėtas valdyti įmonės turtas
– transporto priemonės – priklauso išperkamosios nuomos
bendrovei, 2008–2010 metais pardavė Rusijos bendrovei keturis
krovininius automobilius MAN, gautų pinigų nepervedė išperkamosios
nuomos bendrovei, o panaudojo savo reikmėms tenkinti ir taip savo
neteisėtais veiksmais iššvaistė didelės vertės svetimą turtą
ir padarė jai daugiau kaip 735 tūkst. litų žalą.
Be to, A.Ž., žinodamas, kad jam, kaip įmonės direktoriui,
patikėtos transporto priemonės priklauso išperkamosios nuomos
bendrovei, kuri ir finansavo krovininių automobilių pirkimą iš
kitos bendrovės, pasirašė su minėta bendrove taikos sutartį
civilinėje byloje dėl tarpusavio įsiskolinimų užskaitos ir gavo
iš šios įmonės į bendrovės sąskaitą pinigų, kurių nepervedė
išperkamosios nuomos bendrovei, o daugiau kaip 550 tūkst. litų
panaudojo bendrovės kreditorinių įsiskolinimų sumažinimui, o
kitą dalį gautų pinigų – 450 tūkst. litų – pervedė į
trečios įmonės sąskaitą.
Nors A.Ž. savo kaltės nepripažino ir teigė, kad automobiliai
Rusijos bendrovei buvo parduoti su finansuojančio banko atstovų
žinia, o po taikos sutarties gautais pinigais jo vadovaujama įmonė
atsiskaitydavo su kreditoriais pagal nustatytą eiliškumą, šiuos
kaltinamojo parodymus paneigė byloje surinkti įrodymai. Teismas
pripažino A.Ž. kaltu padarius jam inkriminuojamas veikas.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo, o nuteistajam nuo jo
nuorašo įteikimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos
apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.