Galantiškumo kaukę nusiplėšęs 34 metų Paulius Kairys virto žvėrimi, sužinojęs, kad su juo draugavusi E. Vosyliūtė jį palieka.
Kaip jau rašė „Lietuvos rytas”, kerštaudamas kaunietis pasamdė keturis kartus teistą 25 metų bedarbį Povilą Butėną, kad jis Eglę aplietų sieros rūgštimi.
2010-aisiais nuo galvos iki kojų deginančiu skysčiu savo daugiabučio laiptinėje apipilta mergina prarado sveikatą ir darbą.
Nesibaigiančios kelionės pas chirurgus, taip pat – fizinis ir dvasinis skausmas, varginamas teismo procesas.
Visa tai dabar tenka ištverti baisaus nusikaltimo auka tapusiai kaunietei.
– Chirurgai ilgai ir kruopščiai mėgina atkurti buvusią jūsų išvaizdą. Kaip vyksta gydymas? – „Lietuvos rytas” paklausė E. Vosyliūtės.
– Nuo to įvykio praėjo beveik pusantrų metų, gyvenimas keičiasi, tačiau pamažu, nedideliais žingsneliais.
Jau teko ištverti maždaug tris dešimtis plastinių operacijų.
Rekonstrukcinės operacijos atliekamos etapais, darant kelių mėnesių pertrauką, kad oda sugytų ir pailsėtų.
Nėra taip, kad panorėjai ir per dieną viską sutvarkei.
– Ar randai nyksta? Dar naudojate silikono pleistrus? Kiek gali trukti gydymas?
– Ten, kur buvo atviros žaizdos ir pažeista oda, dabar yra randai. Jie kieti, raudoni, skausmingi.
Dedant silikono tvarsčius sustabdomas randų vešėjimas, tačiau chirurgiškai jų liesti negalima, jie gali tapti aktyvūs ir padaryti dar daugiau žalos.
Tokie nudegimų randai gyja iki trejų metų, o visas gydymas, manau, truks kokius ketverius penkerius metus.
Randai nenyksta, per ilgą laiką keičiasi jų spalva, jie tampa minkštesni, tačiau lieka visam gyvenimui.
– Ar ir skausmas vis dar kamuoja?
– Jis – mano kasdienis palydovas. Per pirmąjį gydymo etapą buvo nuolat badomos venos, lašinami baltymai, donoro kraujas, skiriama antibiotikų.
Trečio mėnesio pabaigoje nebeliko matomų venų kur durti. Vaistai buvo leidžiami per kojas.
Dabar prieš kiekvieną operaciją anesteziologai turi spręsti rebusą, kur įdurti.
Įsivaizduojate, kaip skauda, kai duriama į kaulėtas vietas?
Iki šiol niekad nemaniau, kad oda yra tokia svarbi.
Jeigu kaklo oda kieta, randuota, žmogus negali jo judinti be skausmo, netgi pasukti galvą į šoną skausminga. Jei ant veido randai, šypsantis ar valgant taip pat skauda.
Man buvo pažeistas kairės akies vokas, negaliu visiškai jos užmerkti, ji džiūsta, dėl dulkių nuolat ašaroja. Todėl vos prabudus tenka lašinti vaistus.
Pusę metų man buvo sunku valytis dantis.
Kaip tai padaryti, jeigu išsižioji tik centimetrą?
O kaip nueiti pas odontologą, jeigu skauda dantį, bet negali išsižioti?
Taigi turiu kentėti skausmus, gerti juos slopinančius vaistus, antibiotikus.
Sunkiai ištveriu narkozes, po operacijos negaliu valgyti porą savaičių, geriu vien vandenį, nes pavalgius kokio nors maisto ima skaudėti pilvą.
Juk kepenys ir inkstai nėra amžini, todėl turiu pasninkauti.
Vis dėlto stengiuosi nesiskųsti, juk negaliu visą laiką dejuoti ir verkšlenti, kad bloga ar silpna.
– Jums mėginama atauginti ir plaukus. Kaip tai daroma?
– Per pastaruosius metus trimis etapais man buvo atlikta plaukų rekonstrukcija. Prireikė penkių operacijų.
Po jų taip stipriai skaudėdavo galvą, kad pirmąsias dienas miegodavau atsisėdusi.
Juk operacijos daromos galvos srityje, tai – skausminga ir reikia didelės kantrybės.
– Galbūt jūs radote naują pomėgį, kuris padeda nors trumpam pamiršti šį šiurpų įvykį?
– Geriausia atsipalaiduoti gamtoje.
Ten jaučiuosi gerai, ten nėra žvilgsnių, kurie nori nenori tave verčia jaustis kitokiai.
Nejauku, tarkime, eiti į parduotuvę, nes visada esi dėmesio centre.
Smalsūs drąsesni žmonės klausia, kas atsitiko.
Man patinka bendrauti, nesu atsitvėrusi, bet apie tai, kas įvyko, kalbėti man nėra malonu.
Dar man patinka lenktynės, ralis.
Vairuoti išmokau būdama dvylikos metų. Mėgau lenktyniauti kartais.
Dabar šis pomėgis pamirštas, nes tam reikia geros fizinės formos. Juk neužsidėsi šalmo, jeigu galvoje yra implantas, pripildytas pusės litro skysčio.
Taip pat domina psichologija. Iš prigimties esu mąstytoja, svajotoja.
Į kiekvieną situaciją žiūriu filosofiškai ir bandau rasti privalumų. Skaitau daug knygų – psichologijos, istorijos.
Kai aplanko įkvėpimas, siuvu. Siūti išmokau dar vaikystėje iš savo prosenelės.
– Ar įžengiant į tą laiptinę, kurioje buvote aplieta sieros rūgštimi, neapima bloga nuojauta?
– Užpuolimo vietoje nejaukiai jaučiasi net ir mano draugai. Sako, apima negeras jausmas. Aš irgi tai jau pajutau.
Pirmą kartą grįždama iš ligoninės praėjusi užpuolimo vietą lifte pradėjau dusti, alpti, temo akyse, tačiau suėmiau save į rankas ir įveikiau baimę.
– Kas jums padėjo viską ištverti? Tikėjimas, ryžtas, stipri valia?
– Neviltis – tarsi neatskiriama draugė, kurią vis išveju, o ji vėl grįžta.
Juk buvo momentų, kai šnekėjau tarsi su anuo pasauliu, buvau visiškai išsekusi. Tai – nuolatinė vidinė kova.
Tik tikėjimas, pozityvios mintys veda į priekį, neleidžia palūžti.
Mano požiūris į šią situaciją tarytum iš šalies.
Dar ligoninėje susitaikiau su tuo, kas įvyko, su tuo, kokia esu. Ir dabar stengiuosi nesidairyti atgal, nežiūrėti senų nuotraukų, negyventi prisiminimais.
Esu čia ir dabar, ir viskas mano rankose.
Turiu daug planų, idėjų, todėl gyvenu tik dabartimi.
– Kauno apygardos teisme vyksta kaltinamųjų P. Kairio ir jo sėbro P. Butėno teismas. Ar labai nuvargino procesas?
– Nuo šių metų sausio prasidėjęs teismo procesas suryja daug energijos.
Salėje esu priversta ne tik matyti mane nuskriaudusius žmones, bet ir įrodinėti tai, kas akivaizdu.
Esant tokioms situacijoms negaliu leisti, kad mane užvaldytų emocijos.
Ėmiau labiau tausoti jausmus, balansuoju jėgas.
Stengiuosi nei labai stipriai pykti, nei labai džiaugtis.
– Ar jūs galėtumėte atleisti P. Kairiui už siaubingą nusikaltimą, jei matytumėte, jog jis nuoširdžiai gailisi, kompensuotų gydymo išlaidas?
– Tai nebuvo impulsyvus, emocijų sukeltas poelgis.
Šis žmogus viską suplanavo, sekė mane kelis mėnesius, apgalvojo kiekvieną smulkmeną. Net ir teisme jis neigia savo kaltę, nors įrodymai – akivaizdūs.
Jei žmogus gailėtųsi, elgtųsi visai kitaip. Todėl neverta svarstyti, kas būtų, jeigu būtų.
Geram žmogui net nešautų į galvą taip pasielgti.
Mano patirto dvasinio ir fizinio skausmo, kuris nesiliauja iki šiol, negali atpirkti jokie pinigai.
– Pareigūnai surinko įrodymų, kad buvęs draugas jus persekiojo dar iki apliejimo sieros rūgštimi. Ar laikui bėgant pasijutote saugesnė? Ar neaplanko nerimas, jog sugrįžęs iš kalėjimo P. Kairys jums gali vėl keršyti?
– Patyrus tokį smurtą neįmanoma jaustis saugiai.
Bet stengiuosi mąstyti pozityviai ir negalvoti, kad ateityje bus dar kas nors bloga.
Padarius nusikaltimą vis tiek už jį kada nors tektų atsakyti.
P. Kairys apgalvojęs pasirinko nusikaltimo vykdytoją, kuris buvo ieškomas policijos, nes ignoravo nurodymą laikytis namų arešto sąlygų.
P. Butėnas turėjo būti suimtas ir grąžintas už grotų arba pabėgti į užsienį.
Stengdamasis nuslėpti nusikaltimą P. Kairys skambino P. Butėnui iš taksofono, aptarė su juo nusikaltimo planus.
Policija P. Butėną sugavo besislapstantį, jau pasirengusį bėgti i užsienį.
Akivaizdu, kad tobulai suplanuoti nusikaltimo neįmanoma, juk negali kontroliuoti visų aplinkybių.
Kerštas anksčiau ar vėliau turi pasekmes.
Negaliu prognozuoti P. Kairio elgesio.
Turėtum būti užkietėjęs nusikaltėlis, kad galėtum mąstyti taip, kaip jis.
Šis asmuo kupinas agresijos ir neapykantos. Jeigu kas nors vyksta ne pagal jo norus, jis įtūžta. Iš tokio visko galima tikėtis.
– Ar tikite, kad skriaudėjai jums gali kompensuoti bent dalį priteistų pinigų?
– Abejoju. Šie žmonės liks skolingi ir gydymo įstaigai, „Sodrai”.
Pirmosios instancijos teisme procesas artėja prie pabaigos.
P. Kairį gina advokatas Ričardas Girdziušas. Tai nėra valstybės skirtas advokatas, kolegos jį priskiria baudžiamosios teisės specialistų elitui.
P. Butėnas yra valstybės išlaikytinis jau daug metų.
Vos išėjęs į laisvę jis padaro naujų nusikaltimų ir vėl laukia teismo.
Vienintelis mano noras, kad šie žmonės gautų, ko nusipelnę.
– Kaip tas baisus užpuolimas pakeitė jūsų požiūrį į gyvenimą?
– Po sukrėtimo, kai pajunti mirties alsavimą, suvoki, koks trumpas ir trapus gyvenimas.
Tada pradedi skirti, kas buvo svarbu, o kas ne.
Dėl ko vertėjo stengtis, o kas buvo nevertas net piršto pajudinimo.
Dabar jau nereaguoju į smulkmenas, išmokau skubėti lėtai, pasimėgauti gražiomis akimirkomis.
Paliktas vyras liepsnojo kerštu
* E. Vosyliūtė paliko P. Kairį 2011 metų kovo pradžioje.
* P. Butėnas teisėsaugai prisipažino, jog gegužės 18 dieną jam paskambino P. Kairys ir pasiūlė susitikti Kaune, prie Panemunės žiedo. Jis tikino anksčiau nepažinojęs P. Kairio.
* Vyrams susitikus sutartoje vietoje P. Kairys pasakė: „Yra viena moteris, kurią reikia apipilti.” Jis padavė P. Butėnui gelsvo skysčio pripildytą pusės litro talpos butelį ir parodė būsimos aukos nuotrauką.
* Kraupaus plano sumanytojas pasiūlė P. Butėnui 4000 litų atlygį, bet sumokėjo tik pusę šios sumos, nes jam nepavyko suvaidinti plėšimo.
* P. Butėnas turėjo atimti iš aukos rankinę, bet išgąsdintas rūgštimi aplietos merginos klyksmo jis paspruko.
* P. Butėnas tvirtino nežinojęs, kad buteliuke sieros rūgštis, manęs, jog ten yra šlapimas.
* Bet ši versija tyrėjams neatrodo įtikinama: kam reikėjo vaidinti apiplėšimą, jei E. Vosyliūtė būtų buvusi aplieta tik šlapimu? Kodėl už palyginti lengvą nusikaltimą – apipylimą šlapimu buvo pasiūlytas toks didelis atlygis?
* Savo kaltę neigiančiam P. Kairiui ir jo bendrininkui gresia iki 12 metų nelaisvės. Nuosprendžio abu laukia suimti.