Vėliau pareigūnų apklausiama nedidukė smulki 15-metė Viktorija viską papasakojo apie žmogžudystę, kurią įvykdė kartu su savo draugu Mantu (vardai pakeisti. – Red.).
Jos balse nebuvo nė kruopelės gailesčio. Atrodė, kad paauglė kalba apie vakar matytą siaubo filmą.
Išgėręs alaus prisipažino
Žiaurus paauglių porelės nusikaltimas buvo atskleistas praėjusį sekmadienį. Rokiškyje artimieji ir kaimynai pasigedo Kaštonų gatvės gyventojo 39 metų Gvido Baranausko.
Praėjusį sekmadienį pievoje prie garažų bendrijos buvo rasta jo kruvina striukė. Dar kelios dienos iki kraupaus radinio Viktorijos draugas Mantas kaimynei prasitarė apie žmogžudystę.
Atėjęs į svečius su buteliu stipraus alaus pas tame pačiame name gyvenančią Rimą Petraitienę šešiolikmetis paprašė valgyti. Užkandęs ir baigdamas su šeimininkais gerti atsineštą alų paauglys prisipažino žinąs, kur pradingo Baranka pravardžiuojamas G. Baranauskas.
„Mes su Viktorija jį nužudėme ir paslėpėme vandenyje. Jo niekas neras”, – ištarė Mantas.
Jis pridūrė, kad vyrą mirčiai pasmerkė jo draugė. Tai ji daug kartų dūrė G. Baranauskui peiliu, o Mantas esą tik uždrožęs lenta.
Išėjo su bendraklasės dukra
Ryškėja, kad žiauri paauglių žmogžudystė galėjo būti suplanuota. Viktorija labai nemėgo Barankos.
Tą spalio vakarą į G. Baranausko motinos namo langą kažkas pasibeldė.
Vyras laukė, kol motina jam paduos vakarienę. Pažvelgęs į tamsą, kieme už lango pamatė stovinčią Viktoriją. Atokiau gatvėje vaikštinėjo vaikinas.
Paauglė pakvietė Baranką pasikalbėti.
G. Baranauskas neklausė savo motinos prašymo pasilikti namuose.
Nors laikrodžio rodyklės artėjo prie vidurnakčio, vyriškis apsirengė ir išėjo su nepilnamečiais.
Viktorija – jo buvusios bendraklasės duktė. Vyras nenujautė, kad namo daugiau nebegrįš.
Sudeginti statinėje nepavyko
Trijulė nuėjo netoli. Gatvės gale, už garažų bendrijos, yra krūmynais apaugusi teritorija. Ten jie ėmė gerti atsineštą alų ir kalbėtis.
Apgirtusi mergina paprašė, kad suaugęs vyras trumpam paskolintų mobilųjį telefoną.
Gavusį jį paauglė kažkam paskambino. Bet telefono neatidavė, tarsi provokuodama G. Baranausko pyktį.
Trijulės konfliktas baigėsi tuo, kad G. Baranauskas parkrito ant žemės ir neberodė gyvybės ženklų.
15-metė visuomet nešiodavosi savigynai skirtą lenktinį peilį. Ko gero, jo šįsyk ir prireikė. Tik ne savigynai.
Įsitikinusi, kad auka negyva, porelė nusprendė sunaikinti lavoną – įgrūdo į metalinę statinę ir bandė padegti, tačiau planas nepavyko.
Tik filmuose ugnis akimirksniu pasiglemžia auką, o tikrovėje buvo kitaip. Smarkiai lijo lietus, o statinėje įsiplieskusi ugnis tik šiek tiek apdegino nužudytojo kojas.
Nutarė paskandinti kūdroje
Tuomet porelė sukurpė kitą planą, kaip paslėpti lavoną.
Buvo nuspręsta jį paskandinti šalia Pandėlio gatvės esančioje kūdroje.
Viktorija gerai žinojo tą vietą. Šalia kūdros yra apleistas sodo namelis. Jame paauglė glaudėsi visą vasarą.
Ten ji miegodavo, ten rinkdavosi jos draugai, su kuriais penkiolikametė išgėrinėdavo ir kitaip leisdavo laiką.
Tą lietingą naktį Viktorijai su Mantu svetimame kieme pavyko surasti vaikišką vežimėlį. Jiems teko gerai pasidarbuoti, kol gyvybės ženklų nerodantį vyro kūną įkišo į kūdikiui skirtą lopšelį. Begrūdant kūną nusmuko drabužiai, ir negyvėlis liko su vienais apatiniais.
Paauglė pykosi su kaimynu
Kas žino, kada būtų buvęs atskleistas nusikaltimas, jeigu apie jį nebūtų prasitaręs Mantas? Jo ir Viktorijos gyvenimas ir toliau būtų sparčiai riedėjęs į užribį.
Kodėl penkiolikametė ryžosi tokiam kraupiam nusikaltimui? Būdamas laisvėje Mantas kažkam prasitarė, kad G. Baranauskas negražiai apkalbėjo jo draugę. Esą ji nerimta, lengvai pasiekiama bet kuriam vyrui.
Tai labai supykdė Viktoriją. Ji jau anksčiau savo močiutei, tėvo motinai, buvo prasitarusi, kad žada keršyti visam pasauliui. Moteris prisiminė, kad vieną vakarą jos anūkei labai įkyriai skambinėjo G. Baranauskas, grasino.
Tuomet neapsikentusi moteris pati jam paskambino ir pareikalavo apsiraminti.
„Nesuprantu, ko suaugusiam vyrui gali reikėti iš paauglės?” – stebėjosi 70-metė rokiškėnė.
Tėvų neauginta ir nemylėta mergaitė augo pas Rokiškyje gyvenančią močiutę.
„Ji būdavo labai linksma, mokėjo mane prajuokinti. Kartais anūkė man uždėdavo ausines ir liepdavo pasiklausyti jai patinkančios dainos. Mes abi pasikalbėdavome apie daugelį dalykų”, – pasakojo moteris.
Tapo žagintojų auka
Jos mylimos anūkės vaikystė baigėsi labai anksti, kai mergaitei buvo trylika metų. O gal ir dar anksčiau, kai matė kasdien alaus bare geriančius savo tėvą ir motiną.
Trylikametę Viktoriją smarkiai nuskriaudė vyresni už ją vaikinai.
Keturi paaugliai pakvietė ją pasivažinėti dviračiais iki netoliese esančio kaimo, tačiau mergaitė nesutiko.
Geruoju nesutikusiai paauglei buvo pagrasinta peiliu, ir ji išvažiavo kartu su jais. Nuošalioje vietoje vaikinai gėrė alkoholį. Buteliai stovėjo ant stalo, į kurį buvo įsmeigtas peilis. Po to du iš jų laikė, o kiti du prievartavo trylikametę.
Po šio įvykio Viktorijai prireikė medikų ir psichologų pagalbos. Jos skriaudėjai buvo nuteisti.
Nenorėjo atsisakyti kūdikio
„Toje mergaitėje tarsi gyvena du žmonės: vienas geras, o kitas – labai piktas. Mergaitė nesugebėdavo pasverti, kur pavojaus riba. Mes nuolat baiminomės, kad jai nenutiktų ko nors labai blogo, kad ji nenukentėtų.
Bet niekada neįtarėme, kad ji pati gali padaryti ką nors baisaus”, – sakė Rokiškio savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovė Anfisa Silivanova.
Būdama keturiolikos metų Viktorija ėmė lauktis kūdikio. Jo tėvas – ketveriais metais už mergaitę vyresnis vaikinas.
Nors suaugusieji bandė patarti, kad kūdikį turėti jai dar per anksti, Viktorija nusprendė nenutraukti nėštumo ir gimdyti.
Vaiko auginti nepajėgė
Laukdamasi kūdikio paauglė daug skaitė apie būsimą motinystę, jai rengėsi, tačiau nesitikėjo, kad auginti vaikelį nėra tas pat, kas žaisti su lėlėmis.
Pagimdžiusi dukrelę Viktorija ją vežiodavo po Rokiškį vežimėliu. Didžiuodamasi nuveždavo parodyti pažįstamoms merginoms. Tačiau greitai tapo aišku, kad paauglė viena nepajėgs užauginti mažylės.
Kūdikio tėvas negalėjo prisiimti atsakomybės. Jis neturėjo nei darbo, nei būsto, kuriame galėtų apgyvendinti savo šeimą.
Viktoriją auginusi močiutė sako supratusi, kad auginti dar ir proanūkę jai per sunku.
Kartu su Rokiškio vaiko teisių apsaugos tarnyba buvo priimtas sprendimas paauglę su vaikeliu išvežti į Vilniuje esančius vaiko ir motinos globos namus „Užuovėja”.
Tačiau ten jaunoji mama neilgai teužsibuvo. Vasarą ji grįžo į Rokiškį, tik jau be dukrelės.
Traukė gyvenimo užribis
Grįžusi iš sostinės Viktorija sakė negalėjusi priprasti prie didelio miesto. Bet ir Rokiškyje blaškėsi nerasdama sau vietos. Glaudėsi ir pas močiutę, ir pas tikruosius tėvus, ir apleistame sodo namelyje.
Kartais išvažiuodavo pas kažkokius savo draugus. Kartais su jais šėldavo iki paryčių tame nuošaliame namelyje. Ją traukė gyvenimo užribis, kuriame jautėsi sava.
Prieš kurį laiką prie jos prisidėjo ir iš Biržų rajone esančio vaikų socializacijos centro „Širvėna” pabėgęs Mantas. Jis irgi augo be tėvų meilės.
