„Į trėmimus nebuvau įtrauktas, tik pildžiau daug visokių
popierių (...) Apie trėmimo procesą nežinojau“, - sakė dabar
Trakuose gyvenantis 86 metų vyras.
Jis kaltinamas, kad būdamas okupacinės valdžios represinės
struktūros - Valstybės saugumo ministerijos Vilniaus srities
Ukmergės rajono milicijos skyriaus - vyresniuoju tardytoju tyčia
trėmė Lietuvos civilius gyventojus iš Lietuvos teritorijos.
L. Leščičinas konkrečiai kaltinimas 1951 metų spalio 2 dieną
atvykęs į Stasio ir Stefanijos Piščikų sodybą netoli
Žemaitkiemio Ukmergės rajone bei prievarta iš namų išvaręs juos
su šešiais vaikais, nuvežęs į Jonavą, kur perdavė ešalono
viršininkui. Piščikų šeima buvo ištremta į Tomsko sritį.
Kaltinimas grindžiamas Piščikų trėmimo byla, kurioje yra
L. Leščičino pasirašytas apklausos lapas ir raportas apie atliktą
užduotį.
„Šitame išvežime nedalyvavau. Aš turėjau užpildyti aktus,
aš tik aktus užpildžiau. Buvau raštingas žmogus tuo metu, tokių
tada buvo mažai. Tokiems kaip aš reikėjo pildyti popierius“, -
sakė garbaus amžiaus teisiamasis.
Gynėjo Stasio Karvelio padedamas trakiškis siūlė atkreipti
dėmesį į jo raporte naudojamas formuluotes, kurios skamba lyg iš
oficialių dokumentų, nors pats L.Leščičinas tvirtino buvęs
„kaimo bernas“.
„Nesuprantu, kaip aš galėjau taip išsireikšti tuose raštuose.
Aš - kaimo bernas“, - kalbėjo teisiamasis.
Būdamas milicininku jis sakė dėvėjęs uniformą, turėjęs
ginklą, namie - ir automatą. Paaiškėjo, kad L.Leščičinas buvo
parašęs prašymą priimti jį į saugumą, užpildęs anketą, bet
atsakymo esą nesulaukęs.
Lenkijoje, Suvalkų krašte, gimęs vyras tvirtino, kai jį
keturiolikmetį tėvas atvežė į Lietuvą, jis nežinojęs, kad tai
sovietų okupuota šalis. Apie Lietuvos okupaciją L.Leščičinas
tvirtino išgirdęs tik XX amžiaus devintajame dešimtmetyje.
„Neseniai pats galvojau, kad esu švarus žmogus, bet dabar
žiūriu, kurgi...“, - teisme atsiduso trakiškis.
Teisme liudijusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos
tyrimo centro darbuotoja Dalia Balkytė pasakojo, kad pokariu tremiant
šeimas vietoje būdavo pildomi du dokumentai - apklausos lapas ir
pažyma.
Anot jos, apklausos lapai būdavo surašomi atvykus į tremiamos
šeimos namus. Jį pasirašydavo operatyvinės grupės vyresnysis.
Būtent tokį dokumentą ir yra pasirašęs L.Leščičinas.
„Apklausos lapas pasirašytas kaltinamojo, vadinasi, jis ten
turėjo būti“, - svarstė D. Balkytė.
Pažyma būdavo išrašoma jau pristačius tremiamuosius į
ešaloną. Viena pažymos kopija, pasak liudytojos, paprastai būdavo
atiduodama ešalono viršininkui, kita būdavo įdedama į išvežamos
šeimos bylą. Tokia pažyma Piščikų byloje yra, bet nepasirašyta.
„Ar galima tikėti okupacinės valdžios surašytais dokumentais?“
- retoriškai klausė teisiamojo advokatas.
Trečiadienį teisėja Leonarda Gurevičienė taip pat paskelbė
nukentėjusiųjų parodymus. Jie yra atsiuntę prašymus bylą
nagrinėti jiems nedalyvaujant.
Stasys ir Stefanija Piščikai yra mirę, vyras žuvo tremtyje,
netrukus kai ten nuvyko. Gyvi yra likę keturi Piščikų vaikai. Jie
tvirtino nepažinoję nė vieno jų tremti atvykusių pareigūnų,
pažinti jų negalėtų.
Alfonsas Piščikas liudijo, kad išvežti jų šeimos naktį
atvyko vienas uniformuotas ir keturi-penki civiliai apsirengę
asmenys. Uniformuotasis sėdo prie stalo ir kažką rašė, o vėliau
perskaitė, jog visa šeima išvežama į SSRS gilumą.
Kadangi teisiamasis yra garbaus amžiaus, serga įvairiomis
ligomis jo gynėjo prašymu į kitą teismo posėdį balandžio 24
dieną kviečiama gydytoja, kad paaiškintų apie L.Leščičino
sveikatos būklę, ar jis galėtų atlikti bausmę. Advokatas
S.Karvelis taip pat prašė jo ginamajam skirti medicinos ekspertizę.
Be to, nutarta iš Ypatingojo archyvo išsireikalauti trėmimo
bylos originalo.
Asmeniui, pripažintam kaltu dėl okupuotos valstybės civilių
trėmimo, gresia laisvės atėmimas nuo penkerių iki penkiolikos
metų.