Nuosprendžiu garbaus amžiaus nuteistajam skirta pusantrų metų
laisvės apribojimo bausmė, per šį laikotarpį nuteistasis
įpareigotas be teismo ar bausmės vykdymą prižiūrinčios
institucijos žinios neišvykti iš savo gyvenamosios vietos Trakuose.
Teismas taip pat įpareigojo L. Leščičiną atsiprašyti
Šilutės ir Klaipėdos rajone gyvenančių nukentėjusiųjų raštu
per vieną mėnesį.
Teismas mano, kad byloje nustatytos aplinkybės yra pakankamos
išvadai, kad kaltinamasis padarė inkriminuotą nusikaltimą.
Prokuratūra siūlė kaltinamajam skirti realią aštuonerių
metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau teismas nusprendė, kad
L. Leščičinas pasmerkė savo praeitį, todėl nėra tikslinga jam
skirti laisvės atėmimo bausmę. Jis nusikalto būdamas jauno
amžiaus - 24 metų, sąlygotas tuometinės santvarkos ir
gyvenimiškos patirties stokos. Teismas taip pat atkreipė dėmesį,
kad nuteistasis dalyvavo ištremiant vieną šeimą.
Teismo mano, kad nėra L. Leščičino veiksmus lengvinančių
aplinkybių, tačiau atkreipė dėmesį, kad buvęs sovietų milicijos
tardytojas „smerkė save ir tuos laikus, jį kamuoja žiaurūs
prisiminimai“.
„Bausmės tikslai bus pasiekti skiriant švelnesnę bausmę, nei
numato įstatymas“, - paskelbė teismas.
Nuosprendyje taip pat kalbama apie tai, kad šalies kompetentingos
institucijos nesiėmė priemonių, kad L. Leščičino byla būtų
ištirta per kuo įmanomai trumpesnį laiką - trijų tomų byla buvo
tiriama trejus metus. Todėl buvo pažeista kaltinamojo teisė į kiek
įmanoma trumpesnį procesą.
Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos
apeliaciniam teismui.
Baudžiamojo kodekso 102 straipsnis už civilių trėmimą ar
perkėlimą numato laisvės atėmimą nuo penkerių iki penkiolikos
metų. Prokurorė Ligita Valentukevičienė žurnalistams sakė, kad
prokuratūra dėl apeliacinio skundo apsispręs susipažinusi su
nuosprendžio turinio ir motyvais.
„Nuosprendis humaniškas. Kadangi jis kaltę neigia, mūsų kita
buvo pozicija, tai mes tikėjomės, kad bus išteisintas“, -
žurnalistams sakė nuteistojo advokatas Stasys Karvelis.
Pasak advokato, jo ginamasis teigia, kad į kaimą nevyko,
žmonių netrėmė, o viršininko nurodymu kabinete surašė
dokumentus, yra tik raportas, kad įvykdė užduotį.
„Jis užpildė dokumentą, bet į geležinkelio stotį
nepristatė. Gali būti, kad buvo taip, kaip jis sako. Nėra nė vieno
liudytojo, kuris būtų jį matęs“, - sakė advokatas.
Prokuratūra L. Leščičiną kaltina, kad pokario metais jis
dirbdamas represinėje sovietų struktūroje Valstybinėje saugumo
ministerijoje (MGB) dalyvavo Lietuvos gyventojų trėmime.
L. Leščičinas tuo metu dirbo Ukmergėje vyr.tardytoju.
L. Leščičinas buvo kaltinimas 1951 metų spalio 2 dieną
atvykęs į Stasio ir Stefanijos Piščikų sodybą netoli
Žemaitkiemio Ukmergės rajone bei prievarta iš namų išvaręs juos
su šešiais vaikais, nuvežęs į Jonavą, kur perdavė ešalono
viršininkui. Piščikų šeima - tėvai ir šeši jų 1-11 metų
vaikai - buvo ištremta į Tomsko sritį.
Kaltinimas grindžiamas Piščikų trėmimo byla, kurioje yra
L. Leščičino pasirašytas apklausos lapas ir raportas apie atliktą
užduotį.
Posėdyje teismas kaip specialistę apklausė Lietuvos gyventojų
genocidų ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyrius
istorikę Dalią Balkytę.
Tremtyje žuvo šeimos tėvas ir viena dukra. Dabar gyvi likę
keturi šios bylos nukentėjusieji.
Į Sibirą, Tomsko sritį 1951 metų spalį Piščikai buvo
išsiųsti kaip vadinamieji „buožės“, sovietams vykdant
kolektyvizaciją ir į Sibirą tremiant pasiturinčių valstiečių
šeimas. Nukentėjusiųjų Piščikų šeima tuo metu gyveno Ukmergės
rajone.
Pasak istorikės D. Balkytės, byloje yra dokumentai, kurie
liudija, kad kaltinamis L. Leščičinas šeimos trėmimo metu
pasirašė apklausos lapą, taip pat šeimą pristatė į ešeloną.
Šie dokumentai išliko iki šių dienų ir tapo baudžiamosios bylos
įrodymu.
L. Leščičinas žurnalistams yra sakęs, kad KGB nedirbo, jo
nepriėmė, nes jis buvo užsienietis. Vyras sakė gimęs 1928 kovą,
Lenkijoje, Suvalkų rajone. Būdamas 14-kos atvyko į Lietuvą.
Į nuosprendžio paskelbimą jį atlydėjo sutuoktinė, moteris
sielvartavo, kad žiniasklaidai paviešinus jos vyro bylą, nuo jos
nusisuko kai kurie giminaičiai.