Nuosprendžiu garbaus amžiaus nuteistajam skirta pusantrų metų laisvės apribojimo bausmė, per šį laikotarpį nuteistasis įpareigotas be teismo ar bausmės vykdymą prižiūrinčios institucijos žinios neišvykti iš savo gyvenamosios vietos Trakuose.
Teismas taip pat įpareigojo L. Leščičiną atsiprašyti Šilutės ir Klaipėdos rajone gyvenančių nukentėjusiųjų raštu per vieną mėnesį.
Teismas mano, kad byloje nustatytos aplinkybės yra pakankamos išvadai, kad kaltinamasis padarė inkriminuotą nusikaltimą.
Prokuratūra siūlė kaltinamajam skirti realią aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau teismas nusprendė, kad L. Leščičinas pasmerkė savo praeitį, todėl nėra tikslinga jam skirti laisvės atėmimo bausmę. Jis nusikalto būdamas jauno amžiaus - 24 metų, sąlygotas tuometinės santvarkos ir gyvenimiškos patirties stokos. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad nuteistasis dalyvavo ištremiant vieną šeimą.
Teismo mano, kad nėra L. Leščičino veiksmus lengvinančių aplinkybių, tačiau atkreipė dėmesį, kad buvęs sovietų milicijos tardytojas „smerkė save ir tuos laikus, jį kamuoja žiaurūs prisiminimai“.
„Bausmės tikslai bus pasiekti skiriant švelnesnę bausmę, nei numato įstatymas“, - paskelbė teismas.
Nuosprendyje taip pat kalbama apie tai, kad šalies kompetentingos institucijos nesiėmė priemonių, kad L. Leščičino byla būtų ištirta per kuo įmanomai trumpesnį laiką - trijų tomų byla buvo tiriama trejus metus. Todėl buvo pažeista kaltinamojo teisė į kiek įmanoma trumpesnį procesą.
Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.
Baudžiamojo kodekso 102 straipsnis už civilių trėmimą ar perkėlimą numato laisvės atėmimą nuo penkerių iki penkiolikos metų. Prokurorė Ligita Valentukevičienė žurnalistams sakė, kad prokuratūra dėl apeliacinio skundo apsispręs susipažinusi su nuosprendžio turinio ir motyvais.
„Nuosprendis humaniškas. Kadangi jis kaltę neigia, mūsų kita buvo pozicija, tai mes tikėjomės, kad bus išteisintas“, - žurnalistams sakė nuteistojo advokatas Stasys Karvelis.
Pasak advokato, jo ginamasis teigia, kad į kaimą nevyko, žmonių netrėmė, o viršininko nurodymu kabinete surašė dokumentus, yra tik raportas, kad įvykdė užduotį.
„Jis užpildė dokumentą, bet į geležinkelio stotį nepristatė. Gali būti, kad buvo taip, kaip jis sako. Nėra nė vieno liudytojo, kuris būtų jį matęs“, - sakė advokatas.
Prokuratūra L. Leščičiną kaltina, kad pokario metais jis dirbdamas represinėje sovietų struktūroje Valstybinėje saugumo ministerijoje (MGB) dalyvavo Lietuvos gyventojų trėmime. L. Leščičinas tuo metu dirbo Ukmergėje vyr.tardytoju.
L. Leščičinas buvo kaltinimas 1951 metų spalio 2 dieną atvykęs į Stasio ir Stefanijos Piščikų sodybą netoli Žemaitkiemio Ukmergės rajone bei prievarta iš namų išvaręs juos su šešiais vaikais, nuvežęs į Jonavą, kur perdavė ešalono viršininkui. Piščikų šeima - tėvai ir šeši jų 1-11 metų vaikai - buvo ištremta į Tomsko sritį.
Kaltinimas grindžiamas Piščikų trėmimo byla, kurioje yra L. Leščičino pasirašytas apklausos lapas ir raportas apie atliktą užduotį.
Posėdyje teismas kaip specialistę apklausė Lietuvos gyventojų genocidų ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyrius istorikę Dalią Balkytę.
Tremtyje žuvo šeimos tėvas ir viena dukra. Dabar gyvi likę keturi šios bylos nukentėjusieji.
Į Sibirą, Tomsko sritį 1951 metų spalį Piščikai buvo išsiųsti kaip vadinamieji „buožės“, sovietams vykdant kolektyvizaciją ir į Sibirą tremiant pasiturinčių valstiečių šeimas. Nukentėjusiųjų Piščikų šeima tuo metu gyveno Ukmergės rajone.
Pasak istorikės D. Balkytės, byloje yra dokumentai, kurie liudija, kad kaltinamis L. Leščičinas šeimos trėmimo metu pasirašė apklausos lapą, taip pat šeimą pristatė į ešeloną. Šie dokumentai išliko iki šių dienų ir tapo baudžiamosios bylos įrodymu.
L. Leščičinas žurnalistams yra sakęs, kad KGB nedirbo, jo nepriėmė, nes jis buvo užsienietis. Vyras sakė gimęs 1928 kovą, Lenkijoje, Suvalkų rajone. Būdamas 14-kos atvyko į Lietuvą.
Į nuosprendžio paskelbimą jį atlydėjo sutuoktinė, moteris sielvartavo, kad žiniasklaidai paviešinus jos vyro bylą, nuo jos nusisuko kai kurie giminaičiai.
