„Perklausęs D. Kedžio pokalbių išgirdau, kad jis kalbasi su Emilijumi Damukaičiu. E. Damukaitis prisistatė, kvietė D. Kedį atvykti į Policijos departamentą“, – sakė Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo (ONKT) departamento prokuroras Redas Savickas.
R. Savickas pirmadienį liudijo Vilniaus miesto apylinkės teisme, kuriame toliau nagrinėjama buvusio policijos generalinio komisaro pavaduotojo Visvaldo Račkausko, buvusio Kriminalinės policijos biuro (KPB) pavaduotojo Tomo Ulpio ir šiame biure iki šiol dirbančių Emilijaus Damukaičio, Dariušo Sinkevičiaus ir Vitalijaus Vitkovskio baudžiamoji byla.
R. Savickas po Jono Furmanavičiaus ir Violetos Naruševičienės nužudymo buvo šį nusikaltimą tiriančioje darbo grupėje, o vėliau pradėjo jai vadovauti.
Pasak liudytojo, žmogžudysčių dieną ONKT vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka išvažiavo į Kauną, o jis liko Vilniuje.
Spalio 5-ąją ar 6-ąją jam buvo liepta paimti kompaktinį diską, kuriame buvo įrašyti D. Kedžio pokalbiai, ir išanalizuoti, ar juose yra užuominų apie bendrininkus.
Perklausęs juos, R. Savickas išgirdo ne tik D. Kedžio pokalbį su E. Damukaičiu, bet ir jo pokalbius su dabar teisiamu Raimondu Ivanausku. „Pagrindinis mano darbas buvo įtariamojo paieška, įvairių operatyvinių priemonių taikymas“, – kalbėjo prokuroras.
2009 metų spalio 7-ąją R. Savickas kreipėsi į tuometį Vilniaus miesto pirmosios apylinkės teismą prašydamas D. Kedį suimti kaip įtariamąjį.
Anot prokuroro, ieškant D. Kedžio su Policijos departamento pareigūnais buvo atliktas labai didelis darbas: atlikta daugybė ikiteisminio tyrimo veiksmų, pasiklausymų. „Tuo metu derinome daugelį veiksmų, kryptis, buvo rašomos teisinės pagalbos sutartys, tariamasi, kuriuos asmenis reikia klausytis“, – bendrą darbą su teisiamaisiais prisiminė R. Savickas.
2010 metų balandžio pabaigoje, kai žmogžudysčių bylą perėmė Generalinė prokuratūra, R. Savickas paskirtas tyrimo darbo grupės vadovu.
Tik tada, pamatęs E. Damukaičio tarnybinius pranešimus, prokuroro Nerijaus Bieliausko kreipimąsi į teismą leisti klausytis D. Kedžio pokalbių, jis suprato, jog apie tai, kad yra rengiamasi žmogžudystėms, teisiamiesiems kažkas buvo žinoma, tačiau ką jie žinojo, konkrečių duomenų byloje nebuvo.
Situacija pradėjo aiškėti tik 2011 metų lapkričio pradžioje, kai A. Kliunką ONKT vadovo poste pakeitęs Irmantas Mikelionis jam paliepė vykti į Kauną ir apklausti vieną liudytoją.
Tada R. Savickas sužinojo M. Žalimo pavardę. Nors šio liudytojo telefoninių pokalbių buvo klausomasi nuo 2009 metų spalio 5 dienos, jis buvo įvardytas kaip nežinomas asmuo.
Prabilus M. Žalimui, byloje pradėjo aiškėti detalės. „Atsirado žmogus, kuris pasakė, kad apie planuojamus nužudymus žinojo viską, leido susidaryti vaizdą, kaip buvo joms rengiamasi, kad buvo išbandyti ginklai, kur planuota pasislėpti. Iki to laiko, kad jis gali slapstytis Vilniuje, jokios informacijos nebuvo“, – liudijo R. Savickas.
Apie tai, kad teisiamieji tikėjosi D. Kedį M. sulaikyti Žalimo nurodytame sodo namelyje, kad jame buvo surengę pasalą, ikiteisminiam tyrimui vadovavusiam prokurorui taip pat nebuvo pranešta.
Tik prabilus M. Žalimui, į prokurorų rankas pagaliau pateko D. Kedžio daiktai, kurie buvo palikti sodo namelyje. Tai, kad daiktai priklauso tikrai dviejų žmonių nužudymu įtariamam garliaviškiui, patvirtino ant jų rasti biologiniai pėdsakai ir jo pirštų atspaudai.
