Paauglys pasakojo, kad nuo žudiko bėgo zigzagais, kaip buvo matęs koviniuose filmuose, ausys kurto nuo pistoleto šūvių garso, o po kojomis kulkos skėlė žiežirbas. Tik vaikas tuomet nesuprato, kad į jį šaudoma tikrais šoviniais.
Tėvų Alvydo ir Kristinos lydimas penkiolikametis biržietis duoti parodymų į Panevėžio apygardos teismą atvažiavo tiesiai iš savo geriausio draugo laidotuvių.
„Jie abu buvo kaip broliai. Mes suprantame, kad mūsų vaikas per stebuklą išvengė mirties“, - vakar laukdami sūnaus prie teismo rūmų lrytas.lt sakė apklausiamo paauglio tėvai.
Tėvai negali žiūrėti į šaulį
Alvydo ir Kristinos sūnus buvo apklausiamas atskiroje nepilnamečiams apklausti skirtoje patalpoje.
Tai, ką jis pasakojo, buvo transliuojama į greta esančią salę, kur stikliniame narve sėdėjo D.Miliukas. Jį tą lemtingą šeštadienio vakarą automobiliu vežęs vyras irgi buvo atvežtas iš areštinės į teismo salę.
„Galėjome nueiti į salę, bet kol kas negaliu žiūrėti į tą žmogų, kuris be jokios priežasties tikromis kulkomis šaudė į du paauglius“, - sakė Kristina.
Nustebino vyro elgesys
Likusio gyvo berniuko tėvai iki smulkmenų prisimena tą vakarą, kai buvo nušautas jų sūnaus draugas, o pats sūnus tik per plauką išvengė mirties.
Tą vakarą abu paaugliai nuėjo į „Saulės“ gimnazijos kiemą pasportuoti. Apie 21 val. jie patraukė namo. Netoli teismo pastato vaikinai pamatė porą vyrų. Vienas jų tupėjo tarpuvartėje prie kavinės ir rankoje turėjo pistoletą.
„Sūnus pasakojo, kad vyras iš savo vietos juos tarsi nulydėjo ginklu nusitaikęs į nugarą. Kai berniukai pasuko į kitą gatvę, jie lengviau atsikvėpė.
Ėmė tarpusavyje kalbėtis apie keistą suaugusio vyro elgesį. Jie net nepamanė, kad ginklas gali būti tikras“, - kalbėjo Alvydas.
Po kojomis skraidė kulkos
Tačiau berniukai per anksti nusiramino. Staiga draugai išgirdo, kaip juos gatve pasivijo automobilis. Iš jo išlipęs vyras liepė gultis ant šaligatvio.
Penkiolikametis vėliau tėvams pasakojo, jog jis jau klaupėsi, kad galėtų atsigulti, o galvoje sukosi mintis, jog užpuolikas peršaus kojas, paskui iškraustys kišenes, pasiims telefoną, dokumentus, piniginę.
Apsižvalgęs paauglys nusprendė bėgti. Jis puolė netoliese esančio bendrabučio link.
Bėgo zigzagais, kaip buvo matęs koviniuose filmuose, nes iš paskos buvo girdėti tokie stiprūs šūvių garsai, kad net ausis užgulė. Išsigandusiam vaikui po kojomis kažkas kibirkščiavo. Bet net ir tuomet jis neįtarė, kad užpuolikas šaudo tikrais šoviniais.
Bendrabutyje slėpėsi po stalu
Atbėgęs į bendrabutį penkiolikametis puolė laiptais aukštyn ir pasislėpė po koridoriuje stovinčiu stalu. Tuomet paskambino tėvams ir paprašė, kad jie atvažiuotų jo pasiimti.
„Nepatikėjau tuo, ką papasakojo sūnus, kad juos kažkas apšaudė. Klausiau vyro, gal jis juokauja? Juk mėgsta neretai pajuokauti ir mus paerzinti“, - prisiminė motina.
Nuvažiavę į nurodytą bendrabutį sutuoktiniai pamatė šoko ištiktą sūnų. Berniukas sakė, kad niekaip negali prisiskambinti draugui.
Kristina ir Alvydas pasakojo apie pradingusiojo paieškas ir apie tai, kad apie baisius įvykius policijos budėtojui pranešė prieš vidurnaktį.
„Kol ieškojome, sūnus nuolat skambino draugui, tačiau jis neatsiliepė“, - prisiminė penkiolikamečio tėvai.
Kai tą vakarą ieškotojai atėjo į Biržų rajono policijos komisariatą, durys buvo užrakintos, tačiau pagalbos atėję žmonės iš karto buvo įleisti.
Tik anksti rytą Alvydo ir Kristinos sūnų iš miegų prikėlė telefono skambutis. Jam paskambinusi draugo motina pasakė, kad septyniolikametis rastas negyvas.
