LNK žinios praneša, kad per menininkų vakarėlį sostinės Dūkštų gatvėje kilo konfliktas, per kurį buvo nužudytas 1961 metais gimęs dailininkas N.Karvelis. Įtariamasis režisierius peiliu smogė jam į koją ir, matyt, perkirto arteriją.
N.Karvelis yra garsaus kino ir teatro aktoriaus Rimgaudo Karvelio sūnus.
Apie nužudytojo dailininko N.Karvelio karjerą ir audringą įtariamojo A.Maceinos gyvenimą skaitykite žemiau.
Dailininkui pirkėjų netrūko
Nuo bičiulio rankos žuvęs 52 metų N.Karvelis savo pirmąją parodą atidarė visai neseniai – 2011-aisiais. Ne dėl to, kad iki tol netapė - kiekvieną, dar ir šlapią jo akvarelę, nučiupdavo kolekcionieriai, todėl nebelikdavo ko nešti į galerijas. Pirmoji paroda buvo surengta be paties N.Karvelio žinios – tuo pasirūpino jo draugai. Iš privačių kolekcijų jie surinko paveikslus, kurių dauguma be datų ir be pavadinimų, ir iškabino juos Vilniaus galerijoje „Akademija“. N.Karvelis – garsaus teatro aktoriaus Rimgaudo Karvelio sūnus. Jaunimo teatre, kur vaidino tėvas, daug laiko praleido ir N.Karvelis. Studentas įsidarbino dekoracijų ceche ir planavo tapti teatro dailininku. Tačiau įsidarbino Lietuvos kino studijoje. Ten jį nusivedė kaimynas, žinomas operatorius Algis Mikutėnas. Pirmasis filmas, kuriam jis priešė dekoracijas, buvo Tomo Donėlos „Išakėtas krantas“, vėliau - Andriaus Šiušos „Ir jis pasakė jums sudie“, po to menininkui teko dirbti Rusijoje ir Ukrainoje. N.Karvelio paveikslams niekada netrūko pirkėjų. Viename interviu menininkas pasakojo, kartą vieną paveikslą nunešęs į Dailės saloną Vokiečių gatvėje. Paveikslą jis suvyniojo į drobinę žmonos suknelę. „Grįždamas namo jau Katedros aikštėje prisiminiau: taigi suknelę palikau! Grįžtu pasiimti, o salono vedėja man ne tik suknelę, bet ir pinigus atkiša: imk, jau nupirko“. Kai buvo nugriautas Lietuvos kino studijos pastatas, o kartu ir jame buvusios N.Karvelio dirbtuvės, kino pasaulyje menininkas pasijuto svetimas. Vos spėjęs išgelbėti savo reikmenis, jis pasinėrė į tapybą. N.Karvelis teigė visus siužetus rasdavęs kasdieniame gyvenime, net savo kieme. „Kartą važiuoju plentu ir matau apvirtusį vežimą su pieno bidonais. Pienas sutekėjo į čia pat tyvuliuojantį ežerą. Baltame vandenyje tarp baltų lelijų žuvys šokinėja, o vadeliotojas šalikelėje girtas guli“, - vieną kasdienybės padiktuotų temų atskleidė dailininkas. Režisierius garsėjo audringu gyvenimo būdu
Po išgertuvių ir nužudymo sulaikytas 55 metų A.Maceina prieš keletą metų „Lietuvos rytui“ tikino atsisveikinęs su audringu gyvenimu – tuomet jis iš ausies išsivėrė masyvų auskarą. Anot režisieriaus, jis buvo tapęs bohemiško gyvenimo simboliu. Prieš aštuonerius metus menininkas ant kaklo pasikabino masyvią grandinę su sidabriniu kryžiumi, kuris inkrustuotas auksu. Šis kryžius turėjo žymėti naujo gyvenimo kelio pradžią. Prisiekė gyventi blaiviai Gyventi blaiviai A.Maceina buvo priesiekęs ir prieš Dievą. 2006-ųjų rugsėjo 9 dieną vyras Liškiavos Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje (Varėnos rajone) priėmė Sutvirtinimo sakramentą. Tądien pašventintas ir jo naujasis papuošalas – juvelyro Giedriaus Puodžiukyno pagamintas kryžius.
Po šio žingsnio menininkas „Lietuvos rytui“ atvirai papasakojo apie ankstesnį gyvenimą, kuris keletą metų sukosi tokiu ritmu - savaitė išgertuvių, kelios dienos blaivybės. Režisierių ir aktorių prie stikliuko stūmė dažni išsiskyrimai su moterimis. Menininkas savo išgyvenimais dalydavosi su sugėrovais. Šie jį guosdavo. „Girtuokliui pinigai nereikalingi. Dažnai pažįstamiems pajuokaudavau: iškelsiu rankas, galite patikrinti kišenes, nerasite net centų. Kiti mane vaišindavo. Todėl gerdavau net ištisą mėnesį neturėdamas pinigų“, – pasakojo menininkas. A.Maceina vakarus su alkoholio taure leisdavo savo pamėgtoje Rašytojų sąjungos kavinėje „Trečias brolis“, esančioje Vilniaus centre. Jis buvo vadinamas šios kavinės Pilkuoju kardinolu, o žurnalistams gyrėsi išgelbėjęs ją nuo „turginių“ -- pirkti „Suokalbį“ panorusių verslininkų. Išgirdęs, kad svečias domisi Vilniaus menininkų pamėgtos kavinės kaina, režisierius į jį metė nebaigtą valgyti blyną. „Blynelis praskrido „turginiui“ pro nosį ir tėškėsi į ką tik nudažytą sieną. Iš pakampių pakilo kiti kartu atvykę „turginiai“, bet atsistojo ir visas „Suokalbis“.“, - „Lietuvos ryto“ priedui „Sostinė“ yra pasakojęs A.Maceina. Patyrė ne vieną išsiskyrimą Daug kartų su moterimis skyręsis A.Maceina nebijojo pripažinti, kad visų jų buvo paliktas: „Jos rasdavo pasiteisinimų“. Dauguma jų tiesiog vieną dieną netikėtai negrįždavo į A.Maceinos namus ir tik vėliau pasakydavo, kad daugiau kartu nebegyvens. Kitos prieš žengdamos šį žingsnį parašydavo laišką – prašydavo jų nebelaukti. Kūrėjas teigė, kad dažniausia išsiskyrimų priežastis – moterų išdavystė. „Skaudžiausia dvasinė išdavystė. Bet dvasinė ir fizinė įprastai būna susieta“, – tikino pašnekovas. Menininko biografijoje – dvi žmonos, dvi atžalos, penkios sugyventinės. A.Maceinos pirmoji sutuoktinė – chorvedė Tatjana, su kuria jis susituokė būdamas studentas. „Mums patogiau buvo gyventi dviese – suėjome į krūvą. Tiek ten tos meilės ir buvo“, – apie pirmąją santuoką pasakojo A.Maceina. Moterys ilgai neištverdavo Antroji kūrėjo žmona – filologė Eugenija. Su ja menininkas susilaukė dviejų vaikų.Su antrąja žmona menininkas drauge išgyveno šešerius metus. „Nuo Eugenijos atitolau 1991-aisiais stažuodamasis Niujorke pas kino kūrėją Joną Meką. Po to ten šiek tiek pasilikau užsidirbti pinigų. Kai grįžau, žmona pasakė, kad mane palieka“, – pasakojo A.Maceina. Po Eugenijos jo gyvenime buvo dar daug moterų: Jadvyga, Birutė, Giedrė, Viktorija. „Vienos moters vardo net minėti nenoriu, nes ji – piktas žmogus“, – teigė A.Maceina. Vyras spėliojo, kad moterys, kurios jį paliko, galbūt neištverdavo jo impulsyvaus būdo. Kavinę iškeitė į bažnyčią Kai A.Maceiną paliko vilnietė finansininkė Viktorija, menininkas liko gyventi vienas ir Pilnų namų bendruomenėje Varėnos rajone bandė įveikti alkoholio potraukį. Grįžęs iš jų vyras nebeskandino savo liūdesio „Trečiame brolyje“ ir šią kavinę lenkdavo iš tolo. Kino kūrėjas vis dažniau pradėjo lankytis Vilniaus senamiestyje esančioje Dievo gailestingumo šventovėje. „Jei dabar kuri nors moteris ar mergina norėtų su manimi gyventi, turėtų pasiruošti Santuokos sakramentui. Gyventi susidėjus – paleistuvystė, aš to nebenorėčiau. Tą nuodėmę išpažinau kunigui ir gavau išrišimą. Todėl vėl galiu atversti naują, baltą gyvenimo knygos lapą“, – beveik prieš aštuonerius metus kalbėjo menininkas. Pateko į vienuolių rankas A.Maceina tikino, kad iš besaikio girtavimo liūno jį ištraukė tikėjimas. Į Pilnų namų bendruomenę, kur šeimininkauja vienuoliai, jį atvežė draugai. Miškų apsuptame vienkiemyje vienuoliai savo svečius nuo įvairių priklausomybių gydė malda ir darbu. Ten vyrai laikėsi griežtos dienotvarkės. Po ryto maldos vieni ravėdavo vaistažolių laukus , kiti skindavo vaistinius augalus: mėtas, čiobrelius, medetkas. Sudžiovintas vaistažoles bendruomenės namų nariai pakuodavo ir nešdavo į koplyčią. „Sėsdami prie valgio melsdavomės – dėkodavome Dievui už jo malonę“, – pasakojo A.Maceina. Bendruomenėje gyvenančius vyrus malda lydėjo kone kiekviename žingsnyje. Ja pradėję dieną, ja ir užbaigdavo – po vakarienės melsdavosi vakaro mišiose. Mokėsi pas J.Meką Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetą baigęs A.Maceina 1988–1992 m. studijavo kino režisūrą Šotos Rustavelio teatro ir kino institute Tbilisyje. Jis patirties sėmėsi pas J. Meką Filmų antologijos archyve Niujorke. , dirbo režisieriaus asistentu Lietuvos kino studijoje. A.Maceina išgarsėjo 1990 m., sukūręs dokumentinį filmą „Juodoji dėžė“, kur neįprastu stiliumi nagrinėjama Sibiro tremties tema. Kituose dokumentiniuose filmuose jis derino dokumentiką ir vaidybą – analizavo socialines problemas, kūrė asmenybių portretai. A.Maceina ir pats filmavosi keliuose filmuose.
