Moteris nujautė savo kraupią dalią

Kodėl mirtiną pavojų jautusi moteris nebandė jo išvengti? To klausė ukmergiškiai aptarinėdami jų rajone įvykusią tragediją, pasiglemžusią tris gyvybes.

Daugiau nuotraukų (1)

Daiva Zimbienė

Sep 20, 2014, 6:00 AM, atnaujinta Jan 30, 2018, 8:08 AM

Šią savaitę Ukmergėje palaidoti kruvinos dramos dalyviai.

Nuo vaikystės pažįstamą kaimyną 54 metų Vidmantą Pavydį ir gyvenimo draugę 39 metų Rasą Sejonienę praėjusį savaitgalį nušovęs 50-metis ukmergiškis Alvydas Stričkus paleido sau kulką į galvą.

Nakvodavo ant šieno

„Po vienišiaus ir ligonio kauke slėpėsi ne kaimo keistuolis, o žiaurus žudikas, monstras – pykčio gyvenimui ir visiems aplinkui persmelktas žmogus.

Jam gyvenime nepasisekė niekur – neturėjo nei darbo, nei šeimos, nei jį mylinčių žmonių, pragėrė sveikatą.

Aukomis jis pasirinko savo geradarius, kurie visada buvo pasirengę ištiesti pagalbos ranką, buvo sveiki, pasitikintys savimi.

Savo galią prieš beveik dviejų metrų ūgio V.Pavydį, kuris visada jį užstodavo, tas žemaūgis galėjo pademonstruoti tik ginklu“, – taip apie A.Stričkų kalbėjo 50-metė Aušra Balžekaitė, palaidojusi nušautą dukterėčią R. Sejonienę.

Ši vilnietė teisininkė tvirtino surinkusi pakankamai duomenų, kad A.Stričkus nuolat skriaudė Rasą.

Vienas paskutinių sužalojimų buvo išnarinta dešinė ranka.

„Jis Rasą terorizavo, kai niekas nematydavo ir negirdėdavo. Ji jo bijojo ir jautė pavojų, tačiau tylėjo ir kentėjo, nes buvo uždaro būdo.

Rasa nuo jo slapstydavosi, ne visada nakvodavo namuose – radome ūkiniame pastate paklotus patalus.

Jis jai nuolat grasino smurtu, o gal dar baisiau – yra pasakęs, kad nušaus ją ir jos vienintelį sūnų“, – kalbėjo moteris.

Pribloškė savo žodžiais

Daug kas girdėjo, kaip Rasa, šių metų sausį laidodama tėvą, garsiai pasakė: „Tėti, ant šitos lentos labai greitai gulėsiu ir aš.“

Tai išgirdę giminaičiai nustėro – ką čia ji, tokia jauna, nesąmones kalba. Tada Rasa dar kartą pakartojo: „Aš pati tai žinau. Pamatysite, greitai nukeliausiu pas tėtį.“

Tik po šios kruvinos tragedijos R.Sejonienės artimieji suprato, ką taip sakydama moteris turėjo galvoje.

„Kol buvo gyvas tėvas, ji jautėsi saugi, turėjo užnugarį, žinojo, kad jis visada apgins.

Kai jo neliko, pas Rasą vis dažniau ėmė lankytis tas niekšelis. Jis visada labai staigiai išnykdavo – išmindavo savo dviračiu, kai tik Rasą aplankydavo giminės ar pažįstami.

Visas kaimas kalba, kad jis skriaudė savo motiną, kuri mirė prieš dvejus metus.

Dažnos išgertuvės, kuriose dalyvaudavo A.Stričkus, baigdavosi konfliktais ir muštynėmis.

Išgėręs jis tapdavo aršus, žiaurus, nuo stipresnių vyrų ne kartą yra gerai gavęs atgal.

Girdėjau, kad kaime dabar populiaru alų su vynu maišyti. Kas darosi žmogaus galvoje išgėrus tokio kokteilio? O jei dar visą laiką vartoji krūvą įvairių vaistų?“ – kalbėjo pašnekovė.

Neieškojo laimės užsienyje

A.Balžekaitė apgailestavo dėl tragiško giminaitės likimo. Ji įsitikinusi, kad protinga, gabi, labai gerai mokyklą baigusi, laisvai angliškai kalbėjusi Rasa galėjo gyvenime daug pasiekti.

Viskas, ko gero, būtų kitaip pasisukę, jei Rasos tėvai Vytas ir Janina Dapkevičiai nebūtų sugalvoję iš Kauno grįžti į savo gimtinę – Trečiąjį Antakalnio kaimą Ukmergės rajone. Jie atsivežė ir vaikus.

Tai buvo paprasti, bet ne prasti žmonės. Šeimos galva turėjo auksines rankas, jam gerai sekėsi dirbti su visokia technika, o jo sutuoktinė garsėjo kaip puiki šeimininkė, be kurios neišsiversdavo vestuvių, krikštynų ar jubiliejų rengėjai.

Kai Rasai nesusiklostė šeiminis gyvenimas, pasibaigęs skyrybomis, ji metė vyriausiosios kasininkės darbą viename Ukmergės prekybos centre ir prieš penkerius metus grįžo į kaimą pas tėvą, kuris po žmonos mirties gyveno vienas.

Ir Škotijoje įsikūręs Rasos brolis Mindaugas, ir kiti užsienyje gyvenantys giminaičiai kvietė ją atvykti ir pabandyti pradėti gyvenimą iš naujo.

„Iš pradžių ji negalėjo palikti vieno tėvo, o paskui – ūkio: karvė, daržai, šiltnamiai, visko prigaminta, užkonservuota. Ji buvo kaip vijurkas, bet koks darbas jos rankose tarsi ištirpdavo. Jai buvo gėda eiti ir ko nors prašyti, norėjo viską savo rankomis padaryti“, – kalbėjo A.Balžekaitė.

Tragiškai pasibaigusį šeštadienį Rasa grybavo – namuose rasta ne tik ką tik išvirtų, bet ir iškeptų su bulvėmis grybų.

Kadangi moteris viena į mišką neidavo, spėjama, kad su ja kartu galėjo grybauti ir A.Stričkus.

Vietos gyventojai tikina, kad tądien girdėję miške aidinčius šūvius – galbūt jau tada būsimas žudikas išbandė savo rankos taiklumą?

Draugai minėjo geru žodžiu

„Jis buvo labai geras, draugiškas – tokį jį prisimename nuo mokyklos laikų. Negalėjome patikėti, kad Alvydas tai padarė. Ta žinia visiems mums trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus, ištiko šokas.

Visi susirinkę kalbėjomės, svarstėme, kas mūsų bendraamžį prie to privedė.

Ko gero, realiausia priežastis – neviltis, savęs nerealizavimas, vienatvė ir artimo žmogaus, kuriam galėtum viską išsipasakoti, nebuvimas.

Taip galėjo pasielgti tik silpnas žmogus, nes visas kvailystes padarome būdami silpni.

Ne mažiau svarbus čia ir alkoholis. Juk jis net smulkią problemėlę gali taip išdidinti ir išpūsti, kad mažai nepasirodys.

O juk kaime, kaip žinome, geriausia paguoda – stiklelis.

Anksčiau alkoholis pirmiausia pakenkdavo kepenims, o dabar – smegenims“, – vienas per kitą kalbėjo į A.Stričkaus laidotuves atvykę buvę jo bendraklasiai.

Jie siūlė nuvažiuoti į bet kurį atokesnį Lietuvos kaimą ir ten savaitę pagyventi – daug kas paaiškės, daug ką pavyks suprasti.

Pasak jų, tokių kaip A.Stričkus galima sutikti beveik kiekviename kaime.

Draugu prisistatęs 50-metis Artūras teigė, kad pas jį A.Stričkus dažniausiai užsukdavo su buteliu: „Kalbėdavomės apie daug ką, bet apie tai, kas jį slėgė, širdies man neatverdavo, neišsipasakodavo. Ne kartą kviečiau grįžti į miestą – juk tėvų namą buvo perpus su broliu pasidaliję.

Paklaustas, ką jis ten vidury laukų daro, Alvydas atsakydavo: „O ką man veikti mieste, kaip išlaikyti save ir namą? Gaunu tik per 300 litų pašalpos. Aš jokio, net sargo, darbo mieste negausiu, nes man nustatytas tik 50 proc. darbingumas.“

Naktį liejosi trijų žmonių kraujas

* Kraupi nelaimė įvyko naktį į praėjusį sekmadienį. Pirmąja A.Stričkaus auka tapo jo vaikystės draugas V.Pavydis. Šis kaunietis kone kiekvieną penktadienį atvykdavo pas Bartkelevičiznos kaime gyvenančią motiną.

* Šeštadienio vakarą V.Pavydis sulaukė A.Stričkaus skambučio ir kvietimo susitikti. Nors žmona bandė sustabdyti įkaušusį sutuoktinį, jis automobiliu išvyko pas draugą.

* Manoma, kad neblaivus A.Stričkus jo laukė savo sodyboje. Čia vyrai išgėrė dar po stiklelį ir, matyt, dėl kažko susiginčijo.

* Iš prigimties nekonfliktiškas, ramaus būdo V.Pavydis, gerai žinodamas, kad išgėręs A.Stričkus yra impulsyvus ir karštakošis, išskubėjo į savo tėvų namus.

* Kieme palikęs automobilį, jis nuėjo prie durų. Tačiau jos buvo užsklęstos iš vidaus – viena name likusi jo senyva motina jau miegojo.

* Manoma, kad vyrui trypčiojant prie atviros verandos į kiemą dviračiu atvažiavo A.Stričkus ir nušovė gerokai už save aukštesnį, tvirto sudėjimo V.Pavydį. Iš medžioklinio šautuvo paleista kulka kauniečiui pataikė į kaklą.

* Tada ginkluotas A.Stričkus patraukė į Trečiąjį Antakalnio kaimą. Užsukęs į šio kaimo pakraštyje prie pat kelio esančią sodybą, vyras iš miegų pažadino savo draugę R.Sejonienę. Moteris jį tarpduryje pasitiko įsisupusi į chalatą.

* Manoma, kad trumpas jųdviejų pokalbis ar ginčas įvyko namo kieme, R.Sejonienei uždarius verandos duris.

* Kruvinas šaulys A.Stričkus kulką savo mylimajai paleido tiesiai į krūtinę. Ji perskrodė kūną kiaurai ir išdaužė verandos durų stiklą.

* Palikęs sukniubusią moterį žudikas nuėjo pas kitame šio kaimo gale gyvenantį pažįstamą Antaną Jasionį.

* „Verandos tarpduryje stovintis Alvydas buvo toks girtas, kad net neįstengė paeiti. Kai jį įvedžiau į kambarį ir pasodinau ant taburetės, jis visą laiką kažką nesuprantamai burbėjo, vis kreipėsi į mane „Antoška“ ir bandė pasakyti, kad kažką padarė“, – pasakojo iki šiol po patirto sukrėtimo neatsigaunantis A.Jasionis.

* Atsisėdęs ant taburetės A.Stričkus iš savo kuprinės išsitraukė medžioklinį šautuvą nupjautu vamzdžiu ir, įrėmęs jį ties smilkiniu, paspaudė gaiduką.

* „Pirmas šūvis buvo netaiklus. Kulka, šiek tiek kliudžiusi jo pakaušį, kiaurai perėjo per spintos duris ir sulindo į sieną. Tada jis, pasirausęs kuprinėje, išsitraukė antrą kulką. Tą akimirką pamaniau, kad dabar taikinys būsiu aš. Kai šūvis driokstelėjo antrą kartą, Alvydas nuvirto nuo taburetės. Iš jo galvos pasipylė kraujas“, – drebančiu balsu kalbėjo A.Jasionis.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.