Kaip pranešė teismas, G.Kliauga kaltintas ir buvo nuteistas už piktnaudžiavimą tarnyba – esą jis pasisavino juodojo metalo laužą ir taip padarė Panevėžio VPK turtinę žalą bei diskreditavo pareigūno vardą.
Apeliacinis teismas apkaltinamojo nuosprendžio motyvus apie tai, kad G.Kliauga piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas sau turtinės naudos ir padarydamas didelę neturtinę žalą, įvertino tik kaip deklaratyvius, kurie nėra pagrįsti įrodymais.
Nors pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tačiau apeliacinio teismo kolegija nesutiko su G.Kliaugos padaryto veikimo vertinimu kaip atitinkančiu piktnaudžiavimo veikos požymius. Apeliacinis teismas pabrėžė, kad nenustatyta, jog buvęs viršininko pavaduotojas padarė didelę žalą, kas yra būtinas požymis kvalifikuojant veiką kaip piktnaudžiavimą tarnyba.
„Dėl to, kad G.Kliauga išsivežė atliekas, tikrai nebuvo padaryta didelė žala policijos komisariatui, nebuvo sutrikdytas jo darbas ar diskredituotas policijos pareigūno vardas“, - pareiškė Apeliacinis teismas.
Aukštas Panevėžio policijos pareigūnas buvo nuteistas už tai, kad nuo 2012 metų vasario iki 2012 metų balandžio piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas sau naudos. Nuosprendyje teigta, kad G.Kliauga, pasinaudodamas savo padėtimi, davė neteisėtą nurodymą VPK darbuotojui VPK teritorijoje esančius metalinius voljerus nugabenti į jam priklausančią sodybą Panevėžio rajone.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tokiais veiksmais pareigūnas neteisėtai įgijo svetimą turtą – 560 kilogramų juodojo metalo laužo ir padarė Panevėžio VPK 419 litų turtinę žalą. Tokie pareigūno veiksmai, anot apygardos teismo, diskreditavo policijos pareigūno kaip valdžios atstovo vardą, sumenkino Panevėžio apskrities VPK, Policijos departamento prestižą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutiko su G.Kliaugos skundo teiginiais, kad teismo išvados apie tai, jog jis savavališkai davė nurodymą nuvežti metalines konstrukcijas į savo sodybą, grįsti duomenimis, kurie byloje nenustatyti. G.Kliauga ikiteisminio tyrimo ir teismų procesų metu vienodai ir nuosekliai aiškino, kad nurodymų Logistikos skyriaus darbuotojui vežti supjaustytus metalinius voljerus į savo sodybą jis nedavė, o tik pasidomėjo galimybe pasiimti supjaustytas dalis sau. Konstrukcijas į sodybą vežęs liudytojas šias aplinkybes paaiškino taip pat.
Šis liudytojas taip pat patvirtino, kad voljerai buvo visiškai susidėvėję ir, jei nebūtų buvę išvežti pas G.Kliaugą į sodybą, jie būtų išmesti į sąvartyną, nes buvo jau nurašyti. Pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nepasisakė, ar išardytų voljerų dalys iš viso buvo turtas bei turėjo kokią nors vertę.
Byloje yra rašytinių duomenų, kad voljerų dalys buvo materialinės vertės neturinčios šiukšlės, netinkamos naudoti. Anksčiau toks G.Kliaugos tvirtinimas pirmosios instancijos teisme įvertintas tik kaip gynybinė versija.
Šis Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis dar gali būti skundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
