Vilnietis Eltonas Kulijevas yra pasirašęs daugybę sutarčių ir sąskaitų, bet net neįsivaizduoja, kas nurodyta šiuose dokumentuose.
Jis nežino, kokias paslaugas kam teikė ir kiek už tai uždirbo. Prieš dešimtmetį verslininkams jis pardavinėjo ne tik tuščias sąskaitas faktūras, bet ir parašus – savo ir svetimus.
Už savo parašus neatsako
Už tokią veiklą jau ne kartą teistas 40-metis vyras apie keistą savo verslą pasakojo Vilniaus apygardos teisme (VAT), nagrinėjančiame už finansines aferas kartą jau išteisinto S.Rachinšteino ir jo pagalbininkų bylą.
Teismas bando išsiaiškinti, ar E.Kulijevo paslaugomis naudojosi galimai fiktyvių įmonių tinklą įkūręs S.Rachinšteinas.
„Įmonės antspaudas tikras, mano parašas galbūt irgi tikras, bet kas čia parašyta, matau pirmą kartą“, – kraipė galvą prokuroro pateiktas sąskaitas vartydamas E.Kulijevas.
Jose užfiksuota, kad su S.Rachinšteinu siejamos įmonės už įvairius statybos ir remonto darbus bendrovėms „Gastrocentras“, „Technolinkas“ ir „Deivika“ mokėjo dideles sumas pinigų.
Bylos duomenimis, „Technolinkui“ už darbus buvo sumokėta 613 tūkstančių litų, bendrovei „Deivika“ – 3,2 milijono litų, o „Gastrocentrui“ – 590 tūkstančių litų.
Įmonėms pardavinėjo sąskaitas
Šių bendrovių savininkas E.Kulijevas teigė jokių darbų neatlikęs ir pinigų už tai negavęs.
„O turėjau gauti? Jeigu būčiau žinojęs, kad kažkas turi man sumokėti, būčiau paprašęs“, – šypsojosi liudytojas.
E.Kulijevas aiškino, kad dokumentų su parašais ir be jų galėjo įsigyti kas tik norėjo.
Tuo metu E.Kulijevas verslininkams pardavinėdavo sąskaitų faktūrų blankus, kurių parduotuvėje įsigydavo po 60 centų.
„Jų turėjau pilnas dėžes. Dažniausiai platindavau tuščius, bet jei kas paprašydavo, pasirašydavau“, – pasakojo E.Kulijevas.
Kiek kainavo teisėsaugai gerai žinomo veikėjo parašas? „Kiek susitardavome, tiek sumokėdavo, čia juk ne parduotuvė. Jei paimdavo 100 faktūrų, sumokėdavo apie 5 tūkstančius litų.“
Direktorius – devyndarbis
E.Kulijevas teigė pasirašinėdavęs ne tik sąskaitas, bet ir ant tuščių lapų, kad klientai galėtų pasirašyti darbų sutartis, statybos darbų sąmatas ir kitus jiems reikalingus dokumentus.
E.Kulijevas dokumentus dažniausiai pasirašydavo kaip kurios nors bendrovės direktorius ir parašą patvirtindavo jos antspaudu.
Jokios veiklos nevykdančias įmones tuomet vilnietis supirkinėdavo po kelis šimtus litų. Kiek įmonių jam priklausė, neprisimena ir pats – dešimt, o gal trisdešimt?
Bendrovei vadovavo girtuoklis
Kiekviena tų įmonių privalėjo turėti ne tik registracijos pažymėjimą ir antspaudą, bet ir bent vieną darbuotoją – direktorių. Kartais juo tapdavo pats E.Kulijevas, o kartais direktoriaus tekdavo ieškoti gatvėje.
E.Kulijevas tuomet Šeškinės gatvėje turėjo kioską, todėl bendrovės „Technolinkas“ direktorių susirado požeminėje perėjoje veikiančiame turguje. Juo tapo pinigų iš E.Kulijevo prašinėdavęs vietos girtuoklis Henrikas Jakštas.
Jis mirė nesulaukęs teismo proceso, tačiau per kratas buvo rastas Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) rašytas fiktyvaus direktoriaus pasiaiškinimas.
Įmonės biuras – kioske
H.Jakštas teigė, kad bendrovės „Technolinkas“ direktoriumi sutiko tapti už 500 litų atlygį.
Kuo užsiima jo vadovaujama bendrovė, E.Kulijevas direktoriui niekada neaiškino, tik prašydavo pasirašyti ant tuščių dokumentų blankų.
Tuščius dokumentus jis pasirašinėjo E.Kulijevo kioske ir automobilyje, o už šį darbą gaudavo po 100–200 litų.
„Technolinko“ direktorius VMI pareigūnus sudomino tuomet, kai jo parašai buvo aptikti ant statybos darbų sutarčių su bendrove „Vanteras“, kuri siejama su S.Rachinšteinu.
Pravardė tinka daug kam
VAT bandė išsiaiškinti, kaip E.Kulijevo pardavinėjami parašai atsidūrė pas S.Rachinšteiną.
E.Kulijevas dėl to jau buvo apklaustas ne kartą.
Jis tvirtino tiesiogiai S.Rachinšteinui niekada jokių dokumentų neperdavęs ir pinigų iš jo negavęs, tačiau ikiteisminio tyrimo metu buvo suradęs paaiškinimą.
Apie galimą dokumentų pirkėją jis esą išgirdo Karoliniškėse įsikūrusiame autoservise. Vienas jo pažįstamas prasitarė, kad tuščių blankų reikia asmeniui, kurį jie vadino Jevrejumi (Žydu. – Red.).
E.Kulijevas teigė perdavęs dešimt komplektų dokumentų su H.Jakšto parašais ir už tai gavęs 300 litų.
Jis teigė vėliau supratęs, kad dokumentus įsigijęs asmuo galėjo būti S.Rachinšteinas, nes šiame autoservise buvo remontuojami automobiliai, kuriuos jo tėvas atgabendavo iš Kanados.
„Aš taip ir maniau, kad perdaviau dokumentus S.Rachinšteinui“, – ikiteisminio tyrimo metu kalbėjo E.Kulijevas.
Bylą nagrinėjant Vilniaus miesto apylinkės teisme jis tuo jau ėmė abejoti.
Apklausiamas VAT E.Kulijevas teigė niekada negirdėjęs, jog S.Rachinšteiną kas nors vadintų Jevrejumi. O pats S.Rachinšteinas pareiškė, kad tokiu žodžiu būtų galima pavadinti daugybę žmonių visame pasaulyje.
