Kalėti iki gyvos galvos nuteistas Kauno nusikaltėlių šulas 57 metų Henrikas Daktaras, pravarde Henytė, jaučiasi ligotas ir pažemintas. Dėl to jis iš valstybės vis reikalauja kompensacijų. Šiuo metu Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) nagrinėja du garsiojo kalinio skundus, neseniai į šį teismą kreipėsi ir jo žmona Ramutė Daktarienė.
Byla suka antrą ratą
H.Daktaras dar negali pamiršti nuoskaudų dėl jo vežiojimo iš Vilniaus į Klaipėdos apygardos teismą. Apie sunkias keliones į uostamiestį ir atgal teisme šią savaitę jis pasakojo jau trečią kartą.
Prieš porą metų VAAT dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime H.Daktarui buvo priteisęs 3 tūkst. litų, bet H.Daktaras jų negavo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) bylą grąžino atgal, nes VAAT nebuvo pasisakęs dėl H.Daktaro konvojavimo sąlygų.
Išskirtinių sąlygų nenorėjo
Klaipėdoje 2011–2013 m. buvo nagrinėjama pagrindinė Daktarų grupuotės byla. Kiti šios bylos kaltinamieji buvo laikomi Šiaulių tardymo izoliatoriuje, o H.Daktaras – Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.
Tokį sprendimą priėmęs Kalėjimų departamentas aiškino, kad Daktarų grupuotės vadeivą taip buvo bandoma apsaugoti nuo galimo pasikėsinimo ir psichologinio spaudimo.
Kalinys įsitikinęs, kad dėl tokio sprendimo valstybė jam turi sumokėti 144,8 tūkstančio eurų.
Nuvargino ilgos kelionės
VAAT posėdyje H.Daktaras suskaičiavo, kad į teismą Klaipėdoje iš sostinės buvo vežamas 22 kartus. Jis buvo nubraižęs net kelionių grafiką.
„Skaičiuojant keliones pirmyn ir atgal, šį atstumą jam teko įveikti 44 kartus.
Kelionės užtrukdavo po 10 valandų, todėl konvojaus automobilyje jam teko praleisti 440 valandų“, – teismui aiškino H.Daktaro advokatas Martynas Tamošaitis.
H.Daktaras skundėsi, kad ilgų kelionių metu jautėsi pažemintas.
Kartą Kryžkalnyje sustojęs konvojus jam pasiūlė nueiti į tualetą.
„Keturi automatais ginkluoti vyrai mane palydėjo į pievą ir net antrankių nenuėmė“, – pasakojo Henytė.
Nuo ligų saugo sportas
Kol Klaipėdoje vyko Daktarų teismas, Henytė gyveno Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo rūsyje įrengtoje kameroje.
Anot H.Daktaro, šiose kamerose laikomi tiktai už nusižengimus nubausti kaliniai.
Visuomenės sveikatos centro specialistai nustatė, kad temperatūra H.Daktaro kameroje siekė tik 13,3 laipsnio, dėl nuolatinės drėgmės sienos buvo apipelijusios. Be to, dviem žmonėms mažytėje kameroje buvo per ankšta.
„Šioje kameroje aš praradau pusę savo sveikatos – pradėjo skaudėti ir tinti sąnariai, nuo silpnos šviesos nusilpo regėjimas“, – negalavimus vardijo Kauno nusikaltėlių šulas.
Henytė teigė, kad nuo sunkių ligų jį išgelbėjo tik sportas.
Vyro skundų nekart girdėjo ir į visus teismo posėdžius vaikštanti R.Daktarienė. Per pasimatymus ji pastebėjo, kad vyro sąnariai ištinę, ant nugaros atsirado raudonų dėmių.
„Nepateisinama, kai į žmogaus gyvenimą įsikiša Policijos ir Kalėjimų departamentai ir priima sprendimus, kurie sugadina sveikatą“, – piktinosi R.Daktarienė.
Ginamos autorių teisės
Neseniai R.Daktarienė pati kreipėsi į VAAT ir skundėsi, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus administracija neleidžia vyrui atnešti filmų ir televizijos laidų įrašų.
Praėjusį mėnesį teismas nusprendė, jog H.Daktaras savo kameroje galės žiūrėti televizijos laidų įrašus, bet iš interneto įrašyti filmai jo nepasieks.
Teismas nustatė, kad norint perduoti kaliniui įrašus iš „YouTube“ ar kitų interneto puslapių būtina gauti šio puslapio savininkų rašytinį sutikimą.
R.Daktarienė teisme aiškino, kad vyrui norėtų perduoti istorinių filmų, bet kaskart juos pirkti būtų per brangu.
Kalinį trikdo tarakonai
Pažiūrėti televizijos laidų ir filmų H.Daktaras gali ir be žmonos pagalbos.
Kaliniams leidžiama kamerose turėti televizorių ir kompiuterių, tačiau jie negali būti prijungti prie interneto.
Henytė pageidavo, kad galėtų naudotis bent elektroniniu paštu ir tokiu būdu susirašinėti su savo artimaisiais ir advokatu.
Tokį prašymą H.Daktaras nurodė kitame skunde, kurį teismas nagrinės kitą savaitę.
Jis prašo priteisti per 100 tūkstančių eurų, nors savo pareiškime moralinę žalą nurodė litais.
„Lukiškių kalėjime ir toliau vyksta mano kankinimas“, – teisme pareiškė H.Daktaras.
Jis guodėsi, kad ir dabar kameroje ropinėja tarakonai, o tualetas įrengtas prie pat durų: „Pas mus bet kada gali užeiti prižiūrėtojai arba teisės studentai. Nejauku, kai aptinka sėdinčius ant puodo.“
„Aš esu Lietuvos pilietis ir noriu, kad su manimi būtų elgiamasi kaip su lietuviu. Juk aš ne Osama bin Ladenas“, – garsųjį teroristų vadeivą prisimena Daktarų grupuotės vadeiva.
Pasiilgo ledų ir torto
Savo skunde Henytė teigė pasiilgęs net kasdienių maisto produktų. Kalėjimo parduotuvėje nėra kruopų. Joje galima įsigyti kiaušinių, bet kameroje nėra sąlygų jų išsivirti.
Keletą metų Lukiškėse laikomas H.Daktaras jau pamiršo desertų skonį.
Jis skundėsi, kad kalėjimo parduotuvėje nėra ledų ir tortų. Pardavinėti minkštus ir greitai gendančius maisto produktus kalinimo įstaigose draudžiama.
Jo žmona R.Daktarienė „Lietuvos rytui“ sakė, jog pastaruoju metu kalėjimo maistu jos vyras nesiskundė: „Jis dažniausiai valgo daržoves, o morkų ir kopūstų ten užtenka.“
