Nušalinimą buvo pareiškęs šioje byloje kaltu pripažintas buvęs KGB darbuotojas Ilja Vorobjovas. Bylos duomenimis, jis dalyvavo 1956 metais sulaikant partizanų vadą Adolfą Ramanauską–Vanagą,
Viena iš kolegijos teisėjų Violeta Ražinskaitė paskelbė, kad Baudžiamojo proceso kodekse nurodyti konkretūs teisėjų nušalinimo pagrindai, o I.Vorobjovo motyvai jų neatitinka.
„Teisėjai įrodymus vertina pagal vidinį įsitikinimą ir vadovaudamiesi įstatymais“, – sakė teisėja V.Ražinskaitė, pridūrusi, kad nuteistojo motyvai yra formalūs ir subjektyvūs, jie grindžiami prielaidomis ir samprotavimais.
Atmetus nušalinimą, byla apeliaciniame tvarka nagrinėjama toliau.
Lietuvos apeliacinis teismas yra gavęs laisvės apribojimo bausme nuteisto I.Vorobjovo ir Kauno apygardos prokuratūros apeliacinius skundus. Prokuratūra prašo nuteistajam bausmę griežtinti, paskiriant realią septynerių metų laisvės atėmimo bausmę, I.Vorobjovas prašo išteisinimo.
Proceso dalyviams susirinkus į posėdį, nuteistasis I.Vorobjovas pareiškė, kad nori nušalinti teisėją L.Žukauską. Nuteistasis nurodė, kad prieš savaitę teisėjas išnagrinėjo ir paskelbė verdiktą kito buvusio saugumiečio Stanislovo Drėlingo byloje ir esą jau išsakė nuomonę apie tą bylą. Pasak I.Vorobjovo, tiek jo, tiek S.Drėlingo bylos yra panašios, nes abu pripažinti kaltais dėl genocido, sulaikant partizanų vadą.
„Prieš savaitę S.Drėlingas nuteistas, pirmininkavo tam teismui teisėjas L.Žukauskas. Buvo nuteistas penkeriems metams S.Drėlingas. Jis mano byloje yra liudytojas, aš – jo byloje liudytojas. Teisėjas L.Žukauskas nuteisė S.Drėlingą ir išsakė savo nuomonę apie mūsų nusikaltimą, Manau, kad L.Žukausku negaliu pasitikėti – jis jau išsakė savo nuomonę, aš šalinu L.Žukauską, nes nepasitikiu juo, kad teisingas bus nuosprendis“, – posėdyje sakė I.Vorobjovas.
Jam pritarė ir jo gynėjas advokatas Vytautas Sviderskis, teigdamas, kad teisėjų kolegijos pirmininko nuomonė jau paskelbta, „jis šališkas objektyviąja prasme“.
„Tiriamas tas pats įvykis, tiriami tie patys įrodymai, svarbu ypatingai išlaikyti teismui veidą ir atgarsį turinčiose bylose, kad teismas išliktų kaip krištolas švarus. Mes prieš jus asmeniškai nieko neturime“, – kreipdamasis į teisėją L.Žukauską sakė advokatas V.Sviderskis.
Liepos 10 dieną L.Žukausko vadovaujama kolegija paskelbė, kad nors A.Ramanausko-Vanago ir jo žmonos sulaikymo operacijos metu rezistencija, anot istorikų, jau buvo pasibaigusi, tačiau partizanų vadas tebebuvo aktyvus pasipriešinimo dalyvis, vienas vadovų, ir būtent todėl jo buvo ieškoma, jis buvo sulaikytas ir vėliau sušaudytas.
Apeliacinis teismas taip pat konstatavo, kad A.Ramanauskas buvo aktyvus lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai narys, vienas iš šio pasipriešinimo vadovų, dėl ko prieš jį nukreiptus neteisėtus okupacinės valdžios jėgos struktūrų veiksmus galima laikyti kaip nukreiptus prieš reikšmingą nacionalinės, etninės ir politinės grupės dalį.
„Įvertinus nustatytas aplinkybes, A.Ramanausko ir B.Mažeikaitės įkalinimas, nuteisimas, mirties bausmės A.Ramanauskui įvykdymas ir Birutės Mažeikaitės deportavimas iš Lietuvos teritorijos atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę buvo pagrįstai kvalifikuoti kaip genocidas, siekiant fiziškai sunaikinti Lietuvos gyventojų dalį, priklausančią nacionalinei, etninei ir politinei grupei“, – paskelbė teismas.
„Vien tai, kad partizanai sugebėjo nuo prieš juos nukreiptų represijų slapstytis ne tik partizaninio karo metu, bet ir iki jų sulaikymo 1956 metais, nesudaro pagrindo neteisėtų veiksmų nepripažinti genocidu“, – praėjusią savaitę paskelbė teisėjas L.Žukauskas.
Prokuroras Sergejus Stulginskis nesutiko su pareikštu nušalinimu šiam teisėjui ir prašė jį atmesti. Pasak kaltintojo, šioje byloje bus vertinami I.Vorobjovo veiksmai, o ne kaltinimas S.Drėlingui. Kad nėra pagrindo nušalinti teisėją, mano ir nukentėjusioji, partizano dukra Auksutė Ramanauskaitė–Skokauskienė.
„S.Drėlingas atvažiavo iš Vilniaus, o I.Vorobjovas turėjo kitokias funkcijas, skirtingos medžiagos įrodančios jų nusikaltimą. Tikrai nepagrįstas prašymas nušalinti“, – sakė nukentėjusioji.
Apeliacinio teismo teisėjai yra paskelbę įvairių verdiktų genocido bylose. Liepos 3 dieną šis teismas paliko galioti išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo buvęs Lietuvos vidaus reikalų ministras, buvęs KGB darbuotojas Marijonas Misiukonis buvo išteisintas genocido byloje dėl paskutiniu Lietuvos partizanu vadinamo Antano Kraujelio-Siaubūno žūties.
Balandžio 30 dieną Kauno apygardos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį I.Vorobjovui ir nuteisė jį dviejų metų laisvės apribojimo bausme. Teismo vertinimu, byloje pakako duomenų, įrodančių, kad I.Vorobjovas dalyvavo sulaikant partizanus. Už genocidą numatoma tik laisvės atėmimo bausmė, tačiau teismas pasinaudojo Baudžiamojo kodekso straipsniu, leidžiančiu paskirti švelnesnę bausmę, jeigu numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Byloje nustatyta, kad I.Vorobjovas su Jadvyga Kuprėniene, kurios byla dėl ligos yra išskirta, dalyvavo A.Ramanausko ir jo žmonos B.Mažeikaitės suėmimo operacijoje Kaune, vykdydami žvalgybą.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad sovietų vykdytus trėmimus ir represijas vykstant partizaniniam karui Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais siekta sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį.
Su sovietų okupacija Lietuvoje pokario metais kovojo apie 50 tūkst. partizanų, dar vadintų „miško broliais“.
Sovietų diktatoriaus Josifo Stalino valdymo metais pokariu žuvo daugiau kaip 21 tūkst. rezistentų, jų šeimų narių ir rėmėjų.
1956 metais suimtas vienas iš paskutinių partizanų vadų, buvęs mokytojas A.Ramanauskas – Vanagas buvo nepaprastai žiauriai kankintas ir kitais metais sušaudytas.
