Muzikas, važiuodamas iš vienos repeticijos į kitą, tik kelioms minutėms paliko automobilį „Jaguar XJ“ su violončele aikštelėje prie Rotušės ir nusileido į „Rimi“ parduotuvę rūsyje, o grįžęs violončelės nerado.
Jis patingėjo išeidamas traukti instrumentą iš automobilio salono, nes neabejojo, kad senamiesčio širdyje nestinga filmavimo kamerų.
Be to, aplinkui buvo daug žmonių, juk violončelė – ne smulkmena, kurią galėtum nepastebimai įsikišti į kišenę.
Tačiau vagystės niekas nepastebėjo, automobilio signalizacija nesuveikė, o „Jaguar XJ“ buvo lyg nepalytėtas – tik atrakinimo mygtukas neveikė.
Įsigijo šią vasarą
„Gal tai užsakomoji vagystė?“ – svarstė menininkas. Jis spėjo, kad instrumentas gali būti išvežtas į Baltarusiją ar Rusiją ir ten parduotas, nes Lietuvoje juo groti niekas nesiryžtų, o Vakaruose būtų pasigesta dokumentų.
Pavogtąją violončelę D.Palšauskas nusipirko tik šią vasarą, susižavėjęs šiuolaikinio vokiečių meistro Klauso Ludwigo Clemento styginių instrumentų skambesiu, – jais griežė Vilniaus festivalyje viešėjęs Italijos styginių kvartetas.
D.Palšauskas iš gamintojo nusipirko tikslią XVII a. italų meistro Matteo Goffrillerio violončelės, kuria griežė legendinis Pablo Casalsas, kopiją. K.L.Clementas tarp meistrų garsėja erudicija ir talentu atkurti istorinius instrumentus.
Patarė ieškoti pačiam
Labai panaši vagystė 2013 metų vasarį buvo įvykdyta automobilių aikštelėje prie „Iki“ parduotuvės Žirmūnuose.
Ten 20 tūkst. eurų vertės šiuolaikinio meistro smuiką prarado kamerinio orkestro „Kremerata Baltica“ artistas Dainius Puodžiukas. Jis pasistatė automobilį su instrumentu nuošalioje vietoje kelioms minutėms.
Smuikininko manymu, salone palikto instrumento iš lauko nebuvo matyti, nes buvo tamsu, vakaras, snigo. Bet vagis pasičiupo tik futliarą su smuiku – kiti daiktai liko nepaliesti.
„Atvykusi policija paėmė pirštų atspaudus nuo automobilio durelių ir salone, bet iš karto perspėjo daug nesitikėti iš tyrėjų, ieškoti instrumento pačiam.
Man kilo įvairių hipotezių dėl vagystės, bet sunku net įsivaizduoti, kad prie to galėjo prikišti nagus kolegos“, – prisipažino D.Puodžiukas.
Prarado dvi violončeles
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertmeisterė Vita Šiugždinienė neabejoja, kad muzikantai bendrauja su vagysčių užsakovais.
Mat ši atlikėja yra praradusi net dvi violončeles: vagims iš pirmo karto nepavyko pagrobti brangiosios, kainavusios apie 30 tūkstančių litų.
Tai nenauja, bet iškalbinga istorija, teikianti peno pamąstymams apie šių dienų vagystes.
Pirmoji V.Šiugždinienės violončelė buvo pagrobta iš jos namų, o nepraėjus nė pusmečiui muzikę nusikaltėliai apiplėšė prie jos namų laiptinės. Ją puolė dviese iš nugaros, pargriovė, išplėšė brangiąją violončelę ir pabėgo. Moteris nespėjo pamatyti užpuolikų.
Byla buvo nutraukta. Įdomu, kad tuo metu į radinių biurą buvo atnešta kažkokia violončelė, ji ten išgulėjo kone metus.
Tačiau V.Šiugždinienė apie tai sužinojo ne iš policijos, o iš spaudos – niekas jai nepasiūlė apžiūrėti instrumento.
Prievartą patyrusiai violončelininkei reikėjo įdėti daug pastangų, kad vėl atgautų dvasios pusiausvyrą. Jos įsitikinimu, geriausia niekam neatskleisti vertingų instrumentų kainos.
Informaciją teikia muzikai
„Instrumentai visada būdavo vagiami – ne dabar tai prasidėjo. Todėl nuolat primenu muzikantams, kad būtų budrūs. Ačiū Dievui, į Kongresų rūmus niekas nebuvo įsilaužęs“, – kalbėjo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro direktorius Stasys Pancekauskas.
Bet šio orkestro violončelininko Vido Jackūno instrumentas dingo prieš kelerius metus iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT), kur muzikantas dirbo puse etato. Violončelė buvo ištraukta per langą iš orkestro vyrų persirengimo kambario.
„Manau, tai verslas, panašus į prekybą vogtais automobiliais. Išgabenti iš Lietuvos violončelę turėtų būti ne ką lengviau, tik kriminalistai kažkodėl jų nesuranda kaip vogtų automobilių.
Matyt, instrumentai būna kiek pakoreguojami, o vėliau parduodami su padirbtais dokumentais ne pigiau, nei kainavo savininkams“, – svarstė LNOBT dirigentas Martynas Staškus.
S.Pancekauskas neatmetė, kad vagysčių užsakovams informaciją teikia muzikantai. Anot jo, gali būti, kad vagišiai stebi ir automobilių stovėjimo aikšteles.
Pavyzdžiui, šį pavasarį iš aikštelės prie LNOBT buvo pavogtas anglų ragas. Tai retas instrumentas, jo lengvai neparduosi, be to, pavogtasis buvo jau gerokai padėvėtas. Pasak S.Pancekausko, anglų ragas tarnauja ne ilgiau kaip 10–15 metų.
Galbūt vagis nežinojo, kas yra automobilyje paliktame futliare, kuris priminė nešiojamąjį kompiuterį.
„Pučiamieji instrumentai kainuoja kur kas mažiau negu styginiai ir naudojami trumpiau, greičiau sudyla, todėl stengiamės orkestre jais aprūpinti muzikantus.
Tai nelengva – tarkime, dvi valtornos kainuoja 30 tūkstančių eurų, o orkestre yra net šeši valtornininkai.
Tuo metu styginius instrumentus muzikantai perka visam gyvenimui. Ne kiekvienas gali įpirkti tokius kaip D.Palšausko arba D.Puodžiuko“, – aiškino S.Pancekauskas.
Groja skolintais instrumentais
Prieš porą metų pavogtas Šv.Kristoforo kamerinio orkestro altininkės Birutės Bagdonienės instrumentas buvo gerokai pigesnis už anksčiau minėtus, bet taip pat neatsirado.
Jis iš moters buvo nugvelbtas mokamoje automobilių stovėjimo aikštelėje prie Centrinės universalinės parduotuvės ir kazino.
Išlipusi iš automobilio ji perdėjo altą iš salono į bagažinę ir nuėjo į banką, o grįžusi ir nuvažiavusi į darbą jo neberado. Bagažinę įsilaužėlis buvo gražiai atsirakinęs.
Praėjus pusvalandžiui po vagystės muzikantė atvyko pas kazino apsaugininkus ir paprašė pasižiūrėti saugos kamerų įrašų, bet šie atsisakė juos parodyti ir tvirtino, kad „nieko ten nėra“.
„Nežinau, ar žiūrėjo tuos įrašus ir policija. Man atrodo, niekas nieko netyrė, tik po kelių mėnesių atsiuntė pranešimą, jog byla nutraukta“, – prisimena B.Bagdonienė.
Muzikė iki šiol groja skolintu altu. „Nusipirkti instrumentą šiais laikais – jokių galimybių. Šiuolaikinių meistrų instrumentai kainuoja mažiausiai 10 tūkst. eurų, o pirkti juos rizikinga – nežinia, ką gausi“, – aiškino B.Bagdonienė.
D.Puodžiukas į pavogtą instrumentą buvo investavęs ne vienų metų santaupas ir paėmęs banko paskolą. Smuiko praradimas jam buvo didžiulis smūgis.
Atlikėjas iki šiol nuosavo instrumento neįsigijo – groja skolintu.
Dainius apgailestavo, kad policijos tyrėjai nieko nenutuokia apie instrumentus ir stokoja kompetencijos tirti tokias vagysčių bylas.
Kėsinamasi net į A.Stradivariaus smuikus
Prekyba vogtais instrumentais visada buvo pelningas verslas. Net legendiniai A.Stradivariaus smuikai, kurių slapta parduoti neįmanoma, dažnai pavagiami – šiuo metu jų yra pradingusių arti 20-ies. Iš italų meistro palikimo – 1116 styginių instrumentų, pagamintų 1646–1737 metais, iki šiol grojama 540 smuikų, 50 violončelių ir 12 altų.
Kai kurių jų biografijos paženklintos neįtikėtinomis vagystėmis. Pavyzdžiui, Vilniuje koncertavusio JAV virtuozo J.Bello smuikas – Gibsono Stradivarius – 50 metų buvo laikomas dingusiu.
Jį Niujorko salės „Carnegie Hall“ persirengimo kambaryje iš lenkų virtuozo B.Hubermano 1936 m. nugvelbė vietos muzikantas. Apvogtasis garsėjo tuo, kad dvigubame futliare nešiojosi du išskirtinius smuikus. Vagystės metu jis grojo kito meistro instrumentu.
Smuikas atsirado tik po vagies mirties 9-ajame dešimtmetyje. Paaiškėjo, kad instrumentas buvo išteptas batų tepalu – tokiu smuiku vagis ir grodavo. Tepalui nuvalyti prireikė 9 mėnesių.
B.Hubermanas už prarastą smuiką iš draudikų gavo 30 tūkst. JAV dolerių. J.Bellas po daugiau kaip 60 metų jį įsigijo iš naujo savininko beveik už 4 mln. dolerių.
