Lietuvos Aukščiausiasis Teismas trečiadienį išnagrinėjo
moters kasacinį skundą dėl M.Misiukoniui palankių Panevėžio
apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo verdiktų, kuriais
kaltinamasis buvo išteisintas.
Generalinė prokuratūra nepalaiko nukentėjusiąja byloje
pripažintos J.Šyvokienės kasacinio skundo. Prokuratūra jau
anksčiau buvo pareiškusi, kad pati su skundu į Aukščiausiąjį
Teismą nesikreips.
Nukentėjusioji prašo ankstesnius teismų sprendimus panaikinti
ir perduoti iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.
„Byla reikšminga politinei sąmonei, tautinių vertybių
tvarumui“, – teismo posėdyje sakė nukentėjusioji.
Teismo posėdis vyko sausio 13-ąją, kuri Lietuvoje minima kaip
Laisvės gynėjų diena, prisimenant sovietų agresiją 1991 metais.
Ji pažymėjo, kad brolis buvo karys partizanas ir priesaikos
laikėsi iki mirties, nepripažino okupantų valdžios ir primestos
sistemos, nepriėmė klastingos legalizacijos.
„Jei nebūtų pasipriešinimo okupacijai, Lietuva būtų likusi
be lietuvių. 17 metų sunkiausiomis pogrindžio sąlygomis išliko,
jis užpuolikams priešinosi ir žuvo“, – sakė J.Šyvokienė.
Ji stebėjosi, kad M.Misiukonį išteisinęs Panevėžio apygardos
teismas detalizuoja kratos teisėtumą, nurodo, kad daug KGB
darbuotojų pritarė kratai ir teismas tuo motyvuoja, kad buvo
išlaikytos procedūros.
„Partizaninės veiklos persekiojimas buvo KGB pagrindinė
funkcija. Teismų nutartys netiesiogiai legitimuoja okupantų
įstatymus, okupaciją ir aneksiją“, – sakė J.Šyvokienė.
Moteris teismui pasakojo, kad brolis buvo aktyvus pasipriešinimo
narys, sovietų saugumas prieš jį veiksmus nukreipė kaip prieš
reikšmingą nacionalinės etninės grupės narį.
„Kad nevyko partizaninis karas, neturi reikšmės, A.Kraujelis
buvo persekiotas už partizaninę veiklą. A.Kraujelis buvo
pripažįstamas kaip veikiantis partizanas. Partizanu tampama savo
noru ir juo liekama iki mirties“, – teigė J.Šyvokienė.
Moteris sakė, kad įvykių metu M.Misiukonis ėjo 27-tus metus,
ir būdamas tokio amžiaus turėjo suvokti savo veiksmus, buvo
reikšmingas įvykio dalyvis, surašė žuvusiojo atpažinimo
protokolą ir net dabar pateisina savo veiklą, kurią pasirinko pats,
niekieno neverčiamas.
Vėliau ji žurnalistams sakė, kad norinti tik surasti žuvusio
brolio palaikus ir kad M.Misiukonis pripažintų kaltę ir
gailėtųsi, juo labiau, kad jis buvo nepriklausomos Lietuvos vidaus
reikalų ministru ir turėtų būti lojalus Lietuvai.
„Jūsų daug – šešios. Aš žinau, kad žūsiu – suraskit mano
kaulus ir deramai palaidokit. Aš vykdau jo paskutinę valią. Aš
labai nusivylusi teismais, kad legitimuoja okupaciją, tarybinius
įstatymus. Tai labai baisu“, – sakė J.Šyvokienė.
Moteris sakė su savo šeima buvusi ištremta į Sibirą, ten
brolis siuntė anoniminius laiškus, kurioje išreiškė tikėjimą,
kad artimieji grįš į Lietuvą ir jis nors žus, Lietuva bus laisva.
M.Misiukonis teismui sakė, kad per ilgą bylos nagrinėjimo
laikotarpį jis ir jo gynėjas įrodinėjo ir įrodė, kad nepadarė
jokio baudžiamojo nusikaltimo, buvo neteisėtai persekiojamas
baudžiamąja tvarka.
„A.Kraujeliui buvo iškelta byla pagal liudytojų, partizanų
parodymus, kad Siaubūnui-Pabaisai būtų pareikšti įtarimai,
A.Kraujelio nusikalstama veika buvo Lietuvos gyventojų genocido ir
rezistencijos tyrimo centro rašte, adresuotame Utenos
prokuratūrai“, – sakė išteisintasis.
M.Misiukonis teigė, kad jo byla nėra reikšminga teisės
požiūriu.
„Politiniai vertinimai ir politinė kalba surašyta apie
partizaninį karą, sureikšminta A.Kraujelio veikla. Buvo toks
laikotarpis, buvau paskirtas valstybinės skirstymo komisijos kaip
kiti ir teisininkai, ir ne teisininkai ir dirbom. Praėjus kiek laiko
galim svarstyti. Aš buvau prieš skirstymą jaunų specialistų
prokuratūros grupėje“, – žurnalistams sakė M.Misiukonis,
paklaustas, ar nesigaili dėl tarnybos KGB. Jis sakė, kad
didžiuojasi valstybe, mano, kad ir pats prisidėjo prie šalies
nepriklausomybės, nes dirbo keliose vyriausybėse, davė priesaiką
valstybei.
Generalinės prokuratūros prokuroras Sergejus Stulginskis sakė,
kad, įvertinęs teismų sprendimus teisės taikymo, o ne emociniu
aspektu, manąs, kad Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas šioje
byloje yra teisėtas ir pagrįstas, nukentėjusios skundas turi būti
atmestas.
„Nėra pateikta patikimų įrodymų, kad išteisintojo veikoje
būtų nusikalstamos veikos požymiai, kad ji turėjo specialų
tikslą sunaikinti A.Kraujelį. Nėra archyvinių dokumentų,
patvirtinančių M.Misiukonio veiklą, skirtingai nei V.Vasiliausko
byloje, kur aiškūs archyvinai dokumentai – ataskaitos, pažymos,
planai. Ten aiškiai nurodyta, kad suimti ar likviduoti buržuazinio
būrio ar pogrindžio dalyvį. Tokių archyvinių dokumentų šioje
byloje nėra“, – sakė prokuroras.
Jo manymu, M.Misiukonio tarnyba KGB nuo 1962 metų nėra
pakankamas įrodymas nusikalstamos veikos, galima daryti tik
prielaidą, prielaidomis pasikliauti negalima.
„Partizanų dėka gyvename nepriklausomoje Lietuvoje“, –
kalbos pabaigoje pripažino valstybės kaltintojas.
Sprendimą šioje byloje trijų teisėjų kolegija skelbs vasario
18 dieną.
Apeliacinis teismas pernai vasarą paskelbė, kad 1965 metais
ginkluotas partizanų pasipriešinimo judėjimas jau buvo pasibaigęs
(jis vyko 1944-1953), vadinasi, žūties metu pasipriešinimo grupei
A. Kraujelis nepriklausė. Be to, pasak Apeliacinio teismo, byloje
surinktais duomenimis neginčijamai nustatyta, kad A. Kraujelį siekta
sulaikyti ne kaip partizaną, o kaip asmenį, padariusį labai sunkius
nusikaltimus.
Panevėžio apygardos teismas 2014 metais M.Misiukonį taip pat
išteisino, konstatavęs, kad partizano žūties metu nebuvo
įstatymo, numatančio atsakomybę už nusikaltimą, kurios padarymu
kaltintas M.Misiukonis. Anot teismo, būdamas KGB jaunesniuoju
leitenantu M.Misiukonis nesprendė A. Kraujelio likimo ir neturėjo
tam jokios įtakos.
M.Misiukonis vidaus reikalų ministro pareigas ėjo 1990-1992
metais. Jis teisme yra sakęs, kad sovietų pareigūnai A. Kraujelio
ieškojo kaip kriminalinio nusikaltėlio.
Byla kelerius metus buvo sustabdyta laukiant Konstitucinio Teismo
išaiškinimo dėl genocido apibrėžimo. Konstitucinis Teismas
paskelbė, kad sovietų vykdytus trėmimus ir represijas vykstant
partizaniniam karui Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui,
įrodžius, kad šiais nusikaltimais siekta sunaikinti reikšmingą
lietuvių tautos dalį.
Anot Konstitucinio Teismo, už sovietmečiu vykdytas žudynes
socialiniu ar politiniu pagrindu, jei tai nekėlė grėsmės lietuvių
tautos išlikimui, negalima bausti kaip už genocidą, tačiau teismai
turi įvertinti, ar tai nebuvo kiti nusikaltimai žmoniškumui.
Strasbūro teismo Didžioji kolegija pernai spalį paskelbė, kad
buvęs sovietų saugumo karininkas Vytautas Vasiliauskas Lietuvoje
nuteistas remiantis „teisinėmis nuostatomis, kurios negaliojo 1953
metais“ nei vidaus, nei tarptautinėje teisėje, pažeidžiant
Europos žmogaus teisių konvenciją. Strasbūro teismas pasigedo
pagrindimo, kaip partizanai atstovavo lietuvių tautai.
Panevėžio teisėsauga buvo nustačiusi dešimt asmenų, kurie
prisidėjo prie partizano A. Kraujelio žūties, devyni iš jų yra
mirę.
2000 metais tuometinis prezidentas Valdas Adamkus M.Misiukonį
apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio
ordinu. Tuomet prezidentas teigė, kad apdovanojimas skirtas už
tarnybą pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos atkūrimo metais. Šis
sprendimas sulaukė prieštaringų vertinimų.
A. Kraujelis buvo vienas iš paskutinių su sovietų okupacija
kovojusių Lietuvos partizanų. Jis veikė iki 1965 metų kovo, kai
saugumiečiams apsupus namus, kuriuose slapstėsi, nenorėdamas
pasiduoti gyvas, nusišovė.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra
paskelbęs, kad nėra jokių įrodymų, jog A. Kraujelis būtų
žudęs taikius gyventojus, kaip teigė KGB.
Prokuratūra anksčiau prašė įkalinti M.Misiukonį šešerius
su puse metų.
Su sovietų okupacija Lietuvoje pokario metais kovojo apie 50
tūkst. partizanų, dar vadintų „miško broliais“.