2013-ųjų spalio pirmąją 69 metų Nikolajus Koziukas buvo atvežtas į ligoninę Klaipėdoje ir netrukus mirė.
Jį atlydėjo 43 metų sūnus Sergejus Koziukas, kuris dabar kaltinamas nužudymu. Ligonio, kuris buvo labai sulysęs ir išsekęs, kūnas buvo nusėtas kraujosruvomis.
Tikriausiai dėl nelaimės kaltas alkoholis. Ukrainoje gimęs Lietuvos pilietis S.Koziukas nevengdavo išgerti. Aukštojo mokslo diplomą turintis našlys iki šiol keturis kartus teistas už vagystę, viešosios tvarkos pažeidimą, nežymų kūno sužalojimą. Pastarąjį kartą nuosprendžio jis klausėsi 2012 metais.
Dabar Klaipėdos apygardos teisme S.Koziukas kaltinamas bejėgiškos būklės artimo žmogaus nužudymu.
Ant mirusiojo kūno ekspertai suskaičiavo ne mažiau kaip penkiolika smūgių kumščiais į įvairias kūno vietas, net aštuonis smūgius – į galvą. Aukai buvo lūžę šonkauliai, nosies kaulas, nuo sužalojimų išsivystė kvėpavimo ir kraujotakos nepakankamumas. Mirties priežastis – daugybiniai sumušimai ir uždusimas skrandžio turiniu.
Dėl senatvės ir ligos sunkiai vaikščiojęs N.Koziukas nesiorientavo aplinkoje, negalėjo apsiginti.
Tėvas su sūnumi kartu gyveno bute Taikos prospekte. Kol buvo gyva kaltinamojo motina, ji rūpinosi vyru.
Prieš mirtį visą vasarą N.Koziukas buvo gydomas Klaipėdos slaugos ligoninėje. Čia buvo atneštas neštuvais, o po keturių mėnesių išleistas sustiprėjęs, išėjo iš ligoninės savomis kojomis. Ligoninės gydytoja prisiminė, kad sūnus tėvą lankė retai.
S.Koziukas tikina, kad tądien tėvą rado pargriuvusį ant grindų vonioje. Esą jis ne kartą yra griuvęs, taip tikriausiai ir susižalojo.
Kaimynė prisiminė, kad kartą pas ją atėjo verkdamas S.Koziukas ir pasakė, kad dingo tėvas, prašė paskambinti policijai. Bet po pusvalandžio pensininkas atsirado – pusnuogis ir basas nusileido laiptais iš kito aukšto.
Prieš tragediją S.Koziukas taip pat buvo pasikvietęs šią kaimynę.
Moteris matė N.Koziuką gulintį virtuvėje, jis atrodė prastai kaip visada, kaimynė siūlė kviesti greitąją pagalbą. Bet sūnus nusprendė, kad viskas gerai, ir su draugu jį nunešė į lovą. Tą pačią naktį vyras mirė.
Kaimynė tikino niekada nemačiusi, kad sūnus muštų tėvą, bet tokių įtarimų jai kartais kildavo.
S.Koziukas pripažino, kad kartais nervai neatlaikydavo. Pyktis sukildavo dėl įvairių priežasčių – tai tėvas prisvilino virdulį, tai sudaužė gėlių vazoną, tai peiliu subadė stalą. Esą jis pats dirbo taksistu – dažnai naktimis grįždavo pavargęs, gal todėl ir buvo nepakantus.
„Tėvas nesiorientavo erdvėje, dažnai griuvinėdavo. Gailiuosi, kad taip elgiausi, nemaniau, kad dėl suduotų smūgių jis galėtų mirti. Jėgą pavartodavau, bet ne iš pykčio. Aš jį mylėjau. Jis man gyvybę davė, o aš... Tik Dievas sprendžia, kada žmogų laikas paimti. Man vis dar sunku patikėti, kad jo nėra“, – teisme kalbėjo S.Koziukas, prašydamas griežtai jo nebausti.
