Prieš G.Ivanovo apklausą prokuratūra teismui pateikė valandos trukmės vaizdo įrašą ir prašė jį peržiūrėti. Dėl techninių kliūčių filmą nuspręsta žiūrėti popiet, o po jo peržiūros – G.Ivanovui užduoti papildomų klausimų.
G.Ivanovas savo kaltę kategoriškai neigia.
G.Ivanovo specialybė – artilerinės technikos specialistas. „Aš niekada neužėmiau vadovaujančių pareigų. Mano pareiga – karinės technikos remontas, ką esu daręs įvairiose šalyse.“
Atsiųstas į Lietuvą, 1991 metais jis buvo 107-osios motorizuotų šaulių divizijos raketų artilerinės ginkluotės tarnybos viršininku.
G.Ivanovas teigė, jog divizijoje buvo daug svarbesnių vadų, o jis jokių sprendimų nepriiminėjo ir tikino nedalyvavęs jokiuose veiksmuose, bandant nuversti teisėtą Lietuvos valdžią.
Kaltinamasis teigė asmeniškai nepalaikęs jokių ryšių su aukštais Lietuvos bei Sovietų Sąjungos komunistų partijos pareigūnais.
Apie 1991 metų sausio 13-osios įvykius prie Spaudos rūmų jis teigė žinojęs tik per televiziją, nes tas dienas leido kariniame štabe, iš kurio niekam nebuvo leidžiama išeiti.
Po šių įvykių G.Ivanovas nusprendė palikti tarnybą ir išeiti į atsargą. Kad pateiktų tokį prašymą, jam reikėjo vykti į Maskvą. Į atsargą jis buvo išleistas anksčiau, nei sovietų kariuomenė paliko Lietuvą.
Nuo 1993 metų jis su šeima gyvena Lietuvoje. „Mano vaikai jau sukūrė šeimas, čia užaugo mano anūkai. Visi esame Lietuvos piliečiai. Niekada nesu pažeidęs Lietuvos įstatymų ir nebandžiau pakenkti valstybei, kurią gerbiu“, – rusiškai kalbėjo G.Ivanovas.
G.Ivanovui teko prisiminti ir keistą savo kelionę ant tanko iš Šiaurės miestelio iki Spaudos rūmų.
Tankų kolonai išvykstant iš Šiaurės miestelio, G.Ivanovas užšoko ant paskutiniojo tanko, net nežinodamas, kur jie važiuoja. „Buvau atsakingas už ginkluotės saugą, bet neturėjau jokių žinių, kad tankai turi kur nors važiuoti, todėl norėjau išsiaiškinti, kur ir kieno nurodymu jie vyksta“, – aiškino teisiamasis.
G.Ivanovas tvirtino, jog šio ir kitų tankų liukai buvo uždaryti, todėl apie kelionės tikslą jis negalėjo paklausti kitų ekipažo narių. Jo žodžiais, tanko liukas atsidarė tik jam sustojus priešais Spaudos rūmus. Tanko viduje sėdėjo vadas ir dar du kariškiai.
Vėliau apklausti tankistai pasakojo, jog Spaudos rūmų link važiavo atvirais liukais ir girdėjo, ką šūkavo gatvėse buvę žmonės.
G.Ivanovas teigė nei su šio, nei su kitų tankų ekipažais nebendravęs, nes neturėjo jokių ryšių priemonių. „Stovėdamas ant tanko šarvų ir neturėdamas jokių ryšio priemonių, aš neturėjau galimybės tankistams duoti jokių nurodymų“, – kalbėjo G.Ivanovas.
Apie šį įvykį jis išsamiau buvo papasakojęs 2013 metų pavasarį, todėl teismas pagarsino šios apklausos protokolą.
Tuomet G.Ivanovas pasakojo, jog 1991 sausį Vilniaus Šiaurės miestelyje įsikūrę kariškiai buvo gavę nurodymą neišvykti iš savo bazės, nesikišti į jokius įvykius ir nesivelti į konfliktus su gyventojais.
Sausio 11-ąją Šiaurės miestelyje atsirado naujų karių. Iš Pskovo buvo atsiųsta divizija, kurios kariai Šiaurės miestelyje jautėsi lyg tikri šeimininkai.
Tos dienos rytą G.Ivanovas iš vieno vadų gavo nurodymą patikrinti, ar visi tankai vietoje. Išėjęs į teritoriją, jis pamatė, kad tankai jau važiuoja per vartus į Žirmūnų gatvės pusę. „Aš užšokau ant vieno tanko, ėmiau daužyti į liuką, kad jis sustotų, bet tankas važiavo toliau“, – tuomet pasakojo G.Ivanovas.
Prie Spaudos rūmų atsidarius tanko liukui, jis ėmė traukti tanko vadą iš liuko, norėdamas sužinoti, kas vyksta. „Jis prisistatė leitenantu ir pasiuntė mane necenzūriniais žodžiais“, – tuomet prisiminė G.Ivanovas.
G.Ivanovas teigė prie Spaudos rūmų užtrukęs tik apie 15 minučių. Į štabą Šiaurės miestelyje jis grįžo kariniu automobiliu. Apie tankų kelionę jam niekas nieko neaiškino.
