Tokį klausimą Vilniaus apygardos administracinio teismo (VAAT) teisėjams pirmadienį uždavė kalėti iki gyvos galvos nuteistas 60-metis Henrikas Daktaras, pravarde Henytė.
Jis į VAAT kreipėsi ne tik dėl rašiklių, bet ir dėl to, kad atlikdamas bausmę negali susidėti dantų. „Dantų neturiu jau ketverius metus. Ar aš koks krokodilas, kad žąsį nekramtęs praryčiau?“ H.Daktaras Lukiškių tardymo izoliatoriaus (TI-K) dar praėjusių metų pavasarį prašė iškviesti į kalėjimą odontologą, kuris galėtų jam sudėti dantis. Tačiau toks nuteistojo prašymas buvo atmestas – esą H.Daktaro sąskaitoje nėra pinigų dantų implantams, o į sąrašą tų, kuriems šios paslaugos turėtų būti teikiamos nemokamai, Kauno nusikaltėlių šulas nepatenka.
H.Daktaras savo sąskaitoje pinigų turėti negali, nes juos areštuoja antstoliai, tačiau jis tikino, jog už dantų gydymą sumokėtų žmona arba motina. Kalėjimo administracijai jis teigė galįs nurodyti ir odontologą, kuris jam dantis sudėtų įkalinimo įstaigoje.
„Kalėjime yra visos tam reikalingos sąlygos, nėra tik gydytojo. Gal administracija bijo, kad jis man kokių narkotikų neatneštų“, – teisme svarstė Henytė.
Jis teigė, jog iš pradžių administracija bandė įgyvendinti jo prašymą sutvarkyti dantis, tačiau vizito pas odontologą teko laukti septynis mėnesius. Tuomet kalinys buvo nugabentas į Santariškių klinikas, kur pacientą apžiūrėjęs gydytojas užrašė jį į eilę.
Kol H.Daktaras laukė savo eilės, pasikeitė tvarka, ir buvo nuspręsta jį pirmiausia vežti į Pravieniškių pataisos namus, o iš ten – pas gydytoją į Kauną.
H.Daktaras įsitikinęs, jog tai – valstybės lėšų švaistymas: „Mane visur lydi konvojus, kol Santariškėse mane apžiūrėjo gydytojams, jie turėjo laukti visą dieną, o kiek valstybei kainuos mano vežiojimas į Kauną?“
Lukiškių TI-K sprendimą neleisti jam taisytis dantų, H.Daktaras buvo apskundęs Kalėjimų departamentui, kuris atsiuntė jį tenkinantį atsakymą. Todėl H.Daktaro advokatas iš VAAT nusprendė atsiimti skundą dėl dantų taisymo, tačiau H.Daktaras suirzo: „Man reikia dantų, negi aš čia dėl rašiklio atvažiavau“.
Situaciją dėl rašiklio pats H.Daktaras vadino kurioziška: „artimieji man atsiunčia vokų, popieriaus, pašto ženklų, bet kuo man rašyti, gal plunksną į savo kraują pamirkyti?“.
Visus artimųjų siunčiamus rašiklius konfiskuoja kalėjimo prižiūrėtojai, nes tokio daikto nėra daiktų, kuriuos galima atsiųsti iš laisvės, sąraše. Lukiškių TI-K saugykloje jau saugoma 13 iš H.Daktarui skirtų siuntinių išimtų rašiklių.
Pagal įkalinimo įstaigų taisykles, rašiklį jis turėtų nusipirkti kalėjimo parduotuvėje, tačiau H.Daktaras tikino, jog tam nelieka pinigų. „Į mano sąskaitą kas mėnesį pervedama 11,4 euro, tačiau juos išskaičiuoja už elektrą. Administracija man pasiūlė: nežiūrėk televizoriaus, turėsi už ką nusipirkti rašiklį“.
Henytė tvirtino, jog rašiklis jam būtinas – per mėnesį jis parašo 20-30 laiškų, bet to reikia rašyti skundus. „Aš bendrauju su pasauliu“, – tvirtino iki gyvos galvos nuteistas Daktarų grupuotės vadeiva.
Jis sakė, jog rašiklį kartais pasiskolina iš kitų, tačiau to negali prašyti iš kalėjime dirbančių pareigūnų, nes jie gali sulaukti nuobaudų: „Kalėjime, kaip Seime – negali nieko nei imti, nei duoti“.
H.Daktaro advokatas Gintas Gustaitis įsitikinęs, jog tokia problema iškilo dėl spragos įstatyme – sudarant leidžiamų daiktų sąrašą, rašiklis galėjo būti paprasčiausiai pamirštas.
