„Niekaip nesuprantu, kodėl policininkams leidžiama naudoti fizinę jėgą prieš niekuo dėtą žmogų, kuris dar ir nesipriešino. To daryti pareigūnai neturėtų net prieš nusikaltėlius, o aš toks nesu“, – „Lietuvos rytui“ sakė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto ketvirto kurso studentas 22 metų A.Žemaitis.
Jis iki šiol negali užmiršti 2014 metų liepos 1-osios naktį įvykusios akistatos su dabar jau buvusiu policijos pareigūnu Audriumi Ulozu.
Tą naktį policija gavo pranešimą, kad Vilniuje, Kalvarijų gatvėje, į šaligatvį atsitrenkė automobilis, o jo ekipažas – vairuotojas ir dar trys vyrai – pabėgo.
Buvo įtarta, kad jie gali būti neblaivūs, todėl prasidėjo paieška. Į pareigūnų akiratį pateko ir namo einantis A.Žemaitis. Pamanę, kad tai vienas bėglių, policininkai jį sulaikė panaudodami smurtą.
Tačiau labiausiai studentą žeidžia ne policininkų elgesys, o tai, kad Lietuvos teismai, jo nuomone, yra ne nukentėjusiojo, o pareigūnų pusėje.
Pirmosios instancijos teismas buvo pripažinęs A.Ulozą kaltu dėl įgaliojimų viršijimo, buvo skyręs 3766 eurų baudą ir priteisęs A.Žemaičiui 5000 eurų neturtinei žalai atlyginti.
Vilniaus apygardos teismas A.Ulozą išteisino. Aukščiausiasis teismas šia savaitę darkart patvirtino, kad buvęs pareigūnas, kuris vėliau darbo neteko dėl kyšio paėmimo, buvo teisus.
Studentas jau pradėjo tartis su teisininkais dėl tolesnės kovos – šįkart Strasbūro teisme.
– Teismas pareiškė, jog jūs turite kažkokių nepagrįstų baimių, todėl nesupratote situacijos, tad esate pats kaltas, kad pareigūnas jus sulaikė ir sumušė.
Kaip vertinate tokį vertinimą? – „Lietuvos rytas“ vakar paklausė A.Žemaičio.
– Apie kokias baimes gali būti kalbama, kai buvo tamsu, buvo maždaug pusė dviejų nakties, ėjau kiemais, kurie neapšviesti, aplink nemačiau nė vieno žmogaus.
Nesijaučiau saugus, o čia dar staiga išgirstu riksmą: „Sustok!“ ir girdžiu atbėgančio žmogaus žingsnius.
Tikrai išsigandau ir manau, kad tai yra normali žmogaus reakcija.
– Pareigūnas jums tik liepė sustoti ar vis dėlto perspėjo, kad jis yra pareigūnas, ir sakė: „Stok, policija“?
– Jis nesakė, kad yra policininkas, o tik suriko, kad sustočiau. Mano gynybinė reakcija buvo bėgimas.
Tik po kurio laiko atsisukau ir, kai pareigūnas įbėgo į apšviestą vietą, supratau, kad mane vejasi. Tąkart net palengvėjo, kai supratau, kad tai – policininkas.
– A.Ulozas teisme tikino, kad jūs priešinotės, todėl jis ir panaudojo jėgą.
– Supratęs, kad mane vejasi policininkas, aš sustojau, atsisukau į jį. Kai jis nesustojo ir toliau bėgo, iškėliau rankas. Taip ir stovėjau, kai jis priartėjo.
Aš nesipriešinau, bet jis vis tiek trenkė man į koją, parvertė ant žemės, užlaužė rankas, surakino antrankiais.
Ir prieš surakindamas antrankiais, ir vėliau jis man kelis kartus trenkė – į skruostą, šonkaulius. Tam tikrai nebuvo jokio reikalo, nes aš nesipriešinau, neketinau bėgti – gulėjau prispaustas prie žemės surakintomis rankomis.
Buvo ir dar vienas labai nemalonus momentas. Aš visada nešioju akinius, nes be jų nematau. Kai mane pargriovė, akiniai nukrito.
Po to, kai policijos pareigūnas mane jau surakintą pakėlė, pasakiau jam, jog be akinių nieko nematau, ir paprašiau, kad padėtų juos surasti.
Pareigūnas švietė žibintuvėliu į žemę, o aš pasilenkęs ieškojau. Kai pamačiau akinius, pasakiau, kad gal galėtų juos pakelti, nes aš surakintas negaliu to padaryti. Bet jis specialiai užmynė ant akinių ir sutraiškė.
Tada buvau įsodintas į policijos automobilį ir nuvežtas į komisariatą.
– Ar jums buvo paaiškinta, kodėl buvote sulaikytas?
– Nieko neaiškino. Nei sulaikydami, nei vėliau, kai uždarė į areštinę. Jie man neleido net tėvams paskambinti, nei atsiliepti, kai jie skambino.
Ir tik apie trečią valandą nakties, kai policininkai suskaičiavo, kad yra sulaikyti penki žmonės, o turėjo būti keturi, man leido paskambinti tėvui ir pranešti, kur esu.
– Dėl pasipriešinimo policijos pareigūnui jums buvo iškelta administracinė byla. Vėliau ji buvo nutraukta, kai prasidėjo ikiteisminis tyrimas. Dabar, kai baigėsi visi teismai, pareigūnai turi teisę atnaujinti administracinę bylą ir baus jus.
– Kol kas neturiu žinių, kad ta byla būtų atnaujinta.
Aš suprantu, kad atsidūriau ne vietoje ir ne laiku, kad momentas pareigūnams buvo karštas, suprantu jų įtampą, bet kam naudoti fizinę jėgą, net jei ir būčiau nusikaltęs.
Tai akivaizdus įgaliojimų viršijimas: suduotas ne vienas ir ne du smūgiai, o net dvidešimt du. Ekspertai man nustatė nežymų kūno sužalojimą.
– Ar prieš įtariamuosius, kuriuos pareigūnai gaudė, taip pat buvo naudojamas smurtas?
– Nemačiau, kaip juos sulaikė. Tik kai mane atvedė prie atvažiavusių ekipažų, viename automobilyje buvo jaunuolis. Jo paklausė, ar jis pažįsta mane.
Kai atsakė, kad ne, pareigūnas smogė jam ir uždarė duris. Trenkė žmogui, nors jis nesipriešino.