„Aš nenorėjau ten būti, norėjau eiti namo, bet jie manęs neišleido“, - Vilniaus apygardos teisme skundėsi 47 metų A.Malkenis, kuris yra teisiamas dėl žmogžudystės.
Pernai rugsėjo 15 dieną vos kelias valandas pažįstamą Skirmantą Eidukevičių nužudęs A.Malkenis sako, kad tragedija nebūtų įvykusi, jei nužudytasis ir jo draugai Edgaras Jachimovičius bei Borisas Ignatjevas nebūtų nusprendę jo auklėti dėl namo tarpduryje paliktos išmatų krūvos.
„O dabar yra kaip yra. Kompanijoje visada kaltas lieka tas, kuris yra mažiau pažįstamas“, - savo veiksmus bandė teisinti A.Malkenis.
Susigundė darbo pasiūlymu
Teisiamojo teigimu, žmogžudystės rytas nieko blogo nežadėjo. Ryte jis nuėjo užsiregistruoti į Darbo biržą, nes jau kurį laiką niekur nedirbo, o grįždamas iš jos sutiko pažįstamą, su kuriuo nusprendė išgerti.
Numalšinęs troškulį dideliu alaus buteliu, pasak A.Malkenio, jis planavo grįžti namo, tačiau savo nelaimei sustiko kaimyną ir jo sugyventinę. Šiems pasiūlius išgerti vyno, neatsisakė.
Begurkšnojant su kaimynu ir jo drauge, jis pirmą kartą pamatė S.Eidukevičių. „Jis prisijungė prie mūsų, davė man 10 eurų, kad nupirkčiau alaus, o kai sužinojo, kad neturiu darbo, pasigyrė, kad dirba statybose ir gali mane įdarbinti“, - kalbėjo A.Malkenis.
Darbo pasiūlymas, pasak teisiamojo, jam pasirodė labai viliojantis, nors jis pas darbdavį ir nenorėjo eiti išgėręs. „Darbdavys gero būdo“, - esą nuramino jį S.Eidukevičius ir pasiūlė užeiti į parduotuvę nusipirkti dar gėrimų.
Supyko dėl išgerto alaus
Kad S.Eidukevičiaus kalbos yra nieko vertos A.Malkenis suprato tik atsidūręs apleistame name Užupyje esančiame Kreivajame skerstgatvyje: „Įėjęs į namą apsidairiau ir pasakiau, kad darbo man čia nėra. S.Eidukevičius man atsakė, kad jis čia ne dirba, o gyvena“.
Tris litrinius butelius alaus su savimi atsinešęs S.Eidukevičius, pasak A.Malkenio, jam pažadėjo, kad pas darbdavį nueis vėliau ir sėdo tuštinti butelių su namuose buvusiu E.Jachimovičiumi.
A.Malkenis teisme tvirtino, kad prie naujųjų pažįstamų neprisijungė. Alaus pas juos paprašė tik tada, kai iš atsinešto kiekio buvo likęs tik puslitris, tačiau iškart sulaukė S.Eidukevičiaus priekaištų, kad esą alaus būtų likę daugiau, jei A.Malkenis jo nebūtų gėręs.
Po šių žodžių vyrai tariamai susistumdė ir A.Malkenis pareiškė paliekąs nesvetingus namus ir einąs namo, tačiau S.Eidukevičius jo išleisti nenorėjo: „Niekur tu neisi, pasakė jis man ir stūmė mane ant gulto. Nugriuvau ir užmigau“.
Konfliktas dėl išmatų krūvos
Teisiamasis mano, kad miegoti jis galėjo apie tris valandas. Kai atsibudo namuose nieko nebuvo.
Kadangi labai spyrė gamtiniai reikalai, jis paklebeno vienas duris, antras, bet nei vienų atsidaryti nesugebėjo. Tada prie lauko durų A.Malkenis rado guminį, į automobilius tiesiamą kilimėlį, ant jo išsituštino vėl nuėjo pasnausti.
Kai atsikėlė, kilimėlis jau buvo išneštas, o po namus vaikščiojo nepatenkinti S.Eidukevičius ir E.Jachimovičius.
„Aš jų atsiprašiau, bet staiga iš kažkur atsirado B.Ignatjevas ir pradėjo rėkti. Tie abu jam iš paskos. Po to E.Jachimovičius man trenkė, pastūmė, aš „atsijungiau“, - muštynių pradžią prisiminė A.Malkenis.
Kai jis atgavo sąmonę, egzekucija tęsėsi. A.Malkenio teigimu, jį mušė visi trys vyrai. Kartais smūgius suduodavo visi kartu, kartais daužė pasikeisdami, po vieną.
Kai smūgiai nesiliovė, jis prisiminė kišenėje turintis peilį ir jį išsitraukė. „Ant manęs iškart puolė E.Jachimovičius ir B.Ignatjevas. Aš mosikavau peiliu ir bandžiau apsiginti bei pabėgti, tačiau E.Jachimovičius stvėrė man už kaklo, todėl bakstelėjau jam peiliu, jis manęs nepraleido, tad brūkštelėjau, lyg kažkur per galvą“, - pasakojo teisiamasis.
Kai pro užpuolikus jam pavyko išbėgti iš namo, A.Malkenio teigimu, iš paskos išbėgo S.Eidukevičius. Jis puolė bėgti, šis – vytis. Taip kurį laiką abu ir lakstė aplink namą: „Kai jis mane pasivijo, smogiau du kartus, taikiausi į rankas ir pabėgau“.
Po pagirių - baisi žinia
A.Malkenis teismą tikino, kad išgertas alkoholis ir patirtas stresas darė savo, todėl kaip grįžo namo, jis neprisimena.
Po šio „nuotykio“ jam dvi dienas buvo bloga, jis nekėlė kojos iš namų. Ir tik trečią dieną, kai per radiją išgirdo, kad Užupyje įvykdyta žmogžudystė, jis save susiejo su šiuo nusikaltimu ir pats paskambino policijai: „Net ir paskambinęs dar turėjau vilties, kad tai ne aš, o po to atvažiavo policija ir mane išsivežė. Net ir tuo metu aš galvojau, kad mirė E.Jachimovičius, o ne S.Eidukevičius“.
