Kyla natūralus klausimas: ar neradus dingusiojo kūno, jo nužudymo byla gali būti perduota į teismą? Pareigūnų atsakymas vienareikšmis – gali ir bus perduota.
Teismui perduotų nužudymo bylų, kuriose neradus kūnų ir pagrindinių nusikaltimo įrankių, kažkas nuteisiamas kalėti, nėra labai daug.
Vilniaus apskrities VPK Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos viršininkas Paulius Kliukas sakė, kad tokios bylos teismui perduodamos tik turint labai svarių įrodymų.
„Ir nė vienas kaltinamasis tokioje byloje dar nebuvo išteisintas. Visi nuteisti“, – teigė daugybę metų nužudymus sostinėje tiriantis pareigūnas.
Vieną pirmųjų bylų, kurioje ilgiems metams nelaisvės nuteistas nužudymu kaltintas vyras, nors nužudytojo kūnas ir nebuvo rastas, teismas išnagrinėjo 2011 m.
Tąkart Baltarusijoje slapstytis bandęs, tačiau sučiuptas ir į Lietuvą pargabentas Vidas Traknys buvo nuteistas praėjus daugiau kaip 15 metų po Dainiaus Gaigalo nužudymo viename sostinės bute.
Teisėsauga nustatė, kad V.Traknys buvo skolingas pinigų D.Gaigalui, jo skola siekė 5 tūkst. JAV dolerių. Tai ir tapo nužudymo motyvu.
Nustatyta, kad skolintoją V.Traknys mirtinai uždaužė svarmeniu bute, kuriame buvo dvi liudininkės. Paties nužudymo jos nematė, vėliau pasakojo mačiusios tik kūną, kurį žudikas suvyniojo į kilimą ir kažkur paslėpė.
Galiausiai – prisipažinimas, bet kūnas nerastas iki šiol
Po daugybės metų V.Traknį pargabenus į Lietuvą, per apklausas jis tvirtino, kad tiesiog susistumdė su D.Gaigalu esą dėl to, kad šis bandė išprievartauti jo sugyventinę prostitutę iš Baltarusijos. Esą apgynęs moterį, V.Traknys pastūmė D.Gaigalą, šis krito ir prasiskėlė galvą. Tačiau neva buvo gyvas, kai V.Traknys jį paliko bute ir išėjo.
Nepaisant to, kad V.Traknys neprisipažino nužudęs D.Gaigalą ir neparodė, kur paslėptas jo kūnas, o taip pat nebuvo rastas nusikaltimo įrankis, Vilniaus pareigūnai sugebėjo įrodyti jo kaltę.
Surinktų įrodymų gausa, liudininkų parodymai lėmė tai, kad Vilniaus apygardos teismas V. Traknį pripažino kaltu ir nuteisė 14 metų kalėti.
Supratęs, kad visko neigimas nieko gero neduos, skųsdamas nuosprendį apeliacinei instancijai V.Traknys galiausiai prisipažino dėl nužudymo ir sutiko pareigūnams parodyti, kur paslėptas kūnas. Taip jis tikėjosi sušvelninti paskirtą bausmę.
„Galiausiai jis parodė vietą, kur, jo paties teigimu, paslėpė lavoną. Tačiau kūno mes neradome iki šiol. Ta vietovė po tiek metų buvo labai smarkiai pasikeitusi, ten dabar stovi individualių namų kvartalas. Jei ten ir iš tiesų buvo paslėptas kūnas, jį surasti jau nebuvo jokių galimybių“, – pasakojo P.Kliukas.
Dingo atskridęs į Vilnių
2002 m. rugpjūčio 22 d. popiete Vilniaus oro uoste nusileido dabar jau bankrutavusios bendrovės „flyLAL – Lithuanian Airlines” orlaivis, atvykęs reisu TE 421 iš Frankfurto (Vokietija).
Kadangi Lietuva dar nebuvo prisijungusi prie Šengeno erdvės, visi į Vilnių atvykę keleiviai privalėjo praeiti pasų kontrolę. 16 val. 39 min. pasų kontrolę sėkmingai praėjo ir jau minėtu reisu iš Frankfurto atskridęs Darius Kazimieras Šaulys (gim. 1976 m.). Tai liudijantis pasieniečių įrašas tapo neginčijamu įrodymu, kad vyras tikrai atskrido į Lietuvą.
Praėjęs pasų kontrolę vyras dingo be pėdsakų, Mažeikiuose, kur turėjo atvykti, jis nepasirodė. Rugpjūčio 26 d. su pareiškimu apie dingusį sūnų į policiją kreipėsi Mažeikiuose gyvenanti jo mama, policija paskelbė dingusiojo paiešką.
Atlikdami pirminius veiksmus policija apklausė ir ne kartą teistą Gražvydą Kocį (gim. 1970 m.), kuris, daugybės liudininkų teigimu, buvo išvažiavęs į Vilnių būtent tam, kad parvežtų iš Vokietijos atskridusį D.K.Šaulį. Šis teisinosi nuvažiavęs į Vilnių, šiek tiek pavėlavęs ir atvykusio kraštiečio jau neberadęs. Esą pralaukė valandą ar dvi ir galiausiai jo nesulaukęs grįžo į Mažeikius.
Vokietijos policija įvardijo galimą žudiką
Keletą metų apie dingusį vyrą nebuvo jokių žinių. Tačiau 2006 m. gegužės 31 d. Vokietijos policija kolegoms Lietuvoje pranešė, kad iš Vokietijos liudytojų programoje dalyvaujančio asmens gavo informacijos apie tai, jog 2002 m. rugpjūčio pabaigoje Lietuvoje galėjo būti nužudytas vienas tuometis Limburge (Heseno žemė) veikusios lietuvių prekeivių narkotikais gaujos vadeiva. Nužudytasis buvo įvardintas kaip Darius Kazimieras Šaulys (gim. 1976 m.), kuris dingo be žinios į Vilnių atskridęs iš Frankfurto.
Galimu nusikaltimo vykdytoju Vokietijos policijos rašte nurodytas tas pats Gražvydas Kocys, kurį policija jau buvo apklaususi.
Tame pačiame Vokietijos policijos rašte nurodyta ir tai, kad G.Kocys ne tik galėjo nužudyti D.K.Šaulį, bet ir pasikėsino į kitą gaujos narį Dalių Švažą (gim. 1982 m.) ir jį apiplėšė – pasisavino 18 tūkst. eurų. D.Švažas buvo užpultas, kai iš Vokietijos keltu grįžo į Lietuvą. Į policiją dėl užpuolimo ir apiplėšimo vyras nesikreipė.
Vokietijos policijos rašte buvo įvardintas ir galimas nusikaltimų užsakovas, išvardinti kiti gaujos naujos. Ši informacija pastūmėjo Lietuvos pareigūnus toliau tirti galimą D.K.Šaulio nužudymą. Kruopšti įrodymų paieška, telefoninių skambučių gretinimas, kitų duomenų rinkimas, liudininkų apklausos truko dar kelerius metus.
Kūnas nerastas, nors vieta žinoma
Galiausiai 2012 m. spalio 29 d. Gražvydą Kocį Šiaulių apygardos teismas pripažino kaltu dėl D.K.Šaulio nužudymo ir kitų nusikaltimų. Tačiau nei kūnas, nei ginklas, kuriuo vyras buvo nušautas, nebuvo rasti.
Nuosprendyje teismas pažymėjo, kad „kaltinamasis G.Kocys tyčia nužudė D.K.Šaulį, siekdamas jį pašalinti iš narkotinių medžiagų platinimo veiklos Vokietijoje ir užimti jo vietą“.
Įrodyti patį nužudymo faktą nebuvo lengva. Nors policija rado automobilį, kuriame D.K.Šaulys buvo nušautas, po tiek metų mašinoje likusios kraujo žymės jau nebuvo tinkamos išskirti DNR. Kraujo pėdsakų rasta ir automobilio salone, ir bagažinėje.
Iš esmės nusikaltimą atskleisti padėjo jį mačiusios liudininkės nuoseklūs parodymai. Teismas skelbdamas nuosprendį pažymėjo, kad liudininkę bandė paveikti ir gąsdinti G.Kocio advokatas, kad tik ši pakeistų parodymus. Tačiau moteris laikėsi tvirtai ir net parodė vietą, kurioje žudikas slėpė kūną. Paaiškėjo, kad vietovės reljefas pakitęs, toje vietoje buvo vykdomi įvairūs darbai, galėję sunaikinę bet kokius kūno pėdsakus.
Nepaisant to, kad kūnas nerastas, o pats G.Kocys savo kaltę neigė, teismas nusprendė, kad įrodymų, jog būtent jis nužudė D.K.Šaulį bei įvykdė kitus nusikaltimus, įskaitant ir D.Švažo apiplėšimą, pakanka. Kartu su neatlikta kitų nuosprendžių dalimi G.Kociui skirta subendrinta 11 metų laisvės atėmimo bausmė.
Po pusantrų metų Apeliacinis teismas šią bausmę sugriežtino nustatęs, kad G.Kocys siekė ne tik apiplėšti, bet nužudyti ir D.Švažą. Todėl jam skirta 18 metų laisvės atėmimo bausmė.
Atsisakė duoti parodymus
Viena paskutinių bylų, kuomet kaltinamasis dėl nužudymo nuteistas net neradus kūno, Kauno teisme išnagrinėta gruodžio viduryje. 25 metų kaunietis Karolis Neoras dėl dviejų garbaus amžiaus moterų nužudymo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Moterų kūnai ir nusikaltimo įrankiai nerasti.
„Esu ir visada būsiu teisus. Nusprendžiau neteikti jokių paaiškinimų, nes teisinasi tik kaltieji“, – nagrinėjant bylą Kauno apygardos teisme yra sakęs K.Neoras. Jis nesutiko atsakinėti į klausimus, taip pat atsisakė paskutinio žodžio.
Kaip jau skelbė lrytas.lt, jaunuolis tapo vienos mįslingiausių ir keisčiausių pastarojo meto nužudymo bylų šalyje pagrindiniu veikėju, o prokurorai būtent jį apkaltino 86 metų Valerijos Urmonienės ir 63-ejų Nijolės Vaškevičienės nužudymu. Vaikinas su N.Vaškevičiene gyveno vienoje daugiabučio laiptinėje, o su V.Urmoniene pakaunėje buvo sodo kaimynai.
Iš pradžių pasigesta Kalniečiuose gyvenusios N.Vaškevičienės – tai įvyko 2015-ųjų sausio 23-iąją, tačiau sūnus jos pasigedo tik po mėnesio, mat vyras retai susitikdavo su motina ir užsukdavo tik pasiimti komunalinių mokesčių sąskaitų.
V.Urmonienė dingo sausio 26-ąją. Moteris gyveno Kauno centre, Maironio gatvėje. Ryte ji dar buvo nuvykusi pas gydytoją, o vidurdienį jau neatsiliepė į draugės skambučius telefonu.
Tyrėjai spėjo, kad išeidamas iš V.Urmonienės namų K.Neoras mėgino suklaidinti pareigūnus ir šokdamas pro langą susilaužė koją.
Kriminalistams taip ir nepavyko surasti moterų kūnų. Jie galėjo būti padalinti į dalis ir suslėpti arba sunaikinti. Teismas nustatė, kad būtent K.Neoras nužudė abi moteris, o vieną auką padalino į dalis.
Tikėtina, kad pagrindinis nusikaltimo tikslas – siekis praturtėti. Teismas įsitikinęs, kad įrodymų pakanka, jie dera bendroje įvykių grandinėje. Nors kūnai nebuvo rasti, aptikta biologinių pėdsakų ant kaltinamojo batų, daiktų.
„Ši byla tikrai bus siunčiama į teismą“
A.Kilkaus galimą nužudymą tiriantys pareigūnai įsitikinę, kad ir ši byla pasieks teismą nepaisant to, kad pagrindinis įtariamasis L.Baltrūnas savo kaltės nepripažįsta, o dingusio A.Kilkaus kūnas iki šiol nerastas.
Šiuo metu šioje byloje be L.Baltrūno pravarde Oblius yra dar trys įtariamieji. Tai jo žmona Daiva Baltrūnienė, taip pat Obliaus bendražygiai Kazimieras Jakas ir Darius Matusevičius, pravarde Meška.
Baikerių klubo „Vorai MC“ vadovas 40-metis L.Baltrūnas, pravarde Oblius, suimtas nuo spalio 19-osios. Jam vieninteliam pareikšti įtarimai dėl nužudymo. Kitiems įtariamiesiems pareikšti įtarimai dėl lengvesnių nusikalstamų veikų.
Buvęs Obliaus bendražygis 41 metų A.Kilkus, pravarde Kumpis, dingo spalio 15-ąją. Netrukus policija sulaikė, o teismas vėliau leido suimti L.Baltrūną. Pareigūnai teigia, kad jis gali būti paskutinis žmogus, matęs vyrą gyvą.
Gausios policijos ir savanorių pajėgos išnaršė miškus Aukštadvario apylinkėse aplink L.Baltrūno sodybą, tačiau dingusio baikerio surasti iki šiol nepavyko.
Per tyrimą nustatyta, kad būtent L.Baltrūno bendražygis D. Matusevičius į Varėnos rajoną nugabeno A. Kilkaus motociklą ir paliko jį miškuose. Bylos duomenimis, priekaba, su kuria motociklas buvo gabenamas į Varėnos r., buvo paimta iš L.Baltrūno darbovietės, o vėliau ji ten buvo grąžinta. Byloje taip pat yra duomenų, kad Oblius padėjo Meškai A.Kilkaus motociklą įkelti į tą priekabą.
Pareigūnai taip pat teigia žinantys, kas, kokiomis aplinkybėmis ir iš ko gavęs A.Kilkaus telefoną paliko Vilniuje, Titnago g. Byloje taip pat yra ir daugiau L.Baltrūnui nepalankių duomenų.
„Ši byla tikrai bus siunčiama į teismą, net ir nepaisant to, bus rastas kūnas ar ne. Ir tuomet jau teismas vertins surinktus įrodymus“, – teigia P.Kliukas.
