Ar šiuo metu galima įsivaizduoti, kad su aukščiausio rango Rusijos politiniais veikėjais slapta susitikinėtų Lietuvos vadovai – ir dar tarpininkaujant nusikalstamo pasaulio atstovams?

Atrodytų, kad tokie susitikimai neįmanomi. Tačiau pirmaisiais Nepriklausomybės metais „Lietuvos rytas“ buvo užfiksavęs ne vieną tokį susiėjimą.

Ir juose dalyvaudavo ne tik socialdemokratų valdomos vyriausybės nariai, bet ir Rusiją kaip didžiausią priešę įvardijantys konsevatorių lyderiai.

Aukštas svečias iš Rusijos

Vienas toks slaptas Vytauto Landsbergio ir buvusio Rusijos pirmojo vicepremjero bei Federacijos tarybos pirmininko Vladimiro Šumeikos susitkimas įvyko 1996 metų rugsėjo mėnesį.

Šis rašinys – iš Lrytas.lt ciklo „Garsiausios Lietuvos bylos“

Vienas įtakingiausių to meto Rusijos žmonių V.Šumeika prieš susitikdamas su V.Lansbergiu ne kartą bendravo su mūsų šalies nusikalstamo pasaulio autoritetais.

Rusų politikas su savo šeimyna bei gausia apsauga į Lietuvą privačiai atvyko 1996 metų rugpjūtį ir apsigyveno ištaigingoje triskart teisto verslininko Vlado Laurinavičiaus,pravarde „Laurytė“, Palangos viloje.

Situaciją įvertino sargybiniai

Su aukštu svečiu iš Rusijos panoro susitikti ir kitas – tuomet bene įtakingiausias šalyje nusikalsmo pasaulio veikėjas – Jonas Bielskis.

Svečias iš Rusijos buvo pakviestas atvykti į Šilutę – J.Bielskio gimtąjį miestą. Rusijos politikui buvo pažadėta surengti daugybę pramogų.

Pradžioje V.Šumeika į Šilutę atsiuntė du savo asmens sargybinius.

Kaip papasakojo vienas šių pobūvių dalyvis, pokalbis su V.Šumeikos apsaugos darbuotojais vyko J.Bielskiui priklausiusiame Šilutės „Madonos“ restorane.

[[ge:lrytas:lrytas:10597532]][[ge:lrytas:lrytas:9198841]][[ge:lrytas:lrytas:8900835]][[ge:lrytas:lrytas:7863502]]

Įspūdingo sudėjimo sargybiniai domėjosi kokia V.Šumeikai numatyta poilsio programa, klausinėjo, ar bus užtikrintas jų boso saugumas.

Politiko šeimai marios nepatiko

Kitą dieną Rusijos federacijos tarybos pirmininkas į Šilutę atvyko kartu žmona, žentu ir sūnumi. Juos iš Palangos atvežė V.Laurinavičius.

[[ge:lrytas:lrytas:8668626]]

Po pietų visa V.Šumeikos šeimyna kartu su sargybiniais į marias išplaukė greitaeigiu kateriu. Kartu su jais savo vandens motociklu plaukė ir V.Laurinavičius.

Tačiau V.Šumeikos giminėms Kuršių marių bangos nepatiko ir jie netrukus išvyko į Palangą.

Praplaukė pro pasieniečius

Kitą dieną iš Palangos į Šilutę atvyko jau vienas V.Šumeika su savo sargybiniais.

Prie šios draugijos prisijungė ir du itin aukšto rango Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetai.

Kompanija iš Šilutės uosto į marias išplaukė jau trimis greitaeigiais kateriais.

Vyrai medžiojo, žvejojo marių draustiniuose, lenktyniavo. V.Šumeika dažniausiai plaukiojo V.Laurinavičiaus kateriu, išvystančiu 110 kilometrų per valandą greitį.

Šis kateris pralėkė pro pat Rusijos pasieniečius, kurie jau buvo pasiruošę šaudyti iš automatų. Tačiau konflikto pavyko išvengti.

Po plaukiojimo mariose visi grįžo į Šilutę ir pokylis buvo tęsiamas „Madonos“ restorane.

Pokalbio metu V.Laurinavičius, kurio firma „Selma“ tarpininkavo Kaliningrade statant namus Rusijos kariškiams, dažnai užsimindavo apie artėjančius Kaliningrado srities gubernatoriaus rinkimus.

Buvo minima vieno kandidatų – seno V.Laurinavičiaus bičiulio Leonido Gorbenkos pavardė.

Po pobūvio V.Laurinavičius V.Šumeiką į Palangą parvežė nuosavu automobiliu „Mercedes 320 SEL“.

Skubino vykti į susitikimą

Trečią dieną į Šilutę vėl atvyko vienas V.Šumeika. Ir tąkart jį iš Palangos savo automobiliu atvežė V.Laurinavičius.

Po plaukiojimo mariose vėl visa kompanija susirinko „Madonos“ restorane.

V.Laurinavičius vis žvilgčiojo į laikrodį – teigė, kad jau atvyko V.Landsbergis, aiškino, kad negražu vėluoti į susitikimą su juo.

V.Šumeika atsisveikino su kompanija ir kartu su V.Laurinavičiumi išvyko susitikti su V.Landsbergiu.

Atrodo, kad V.Laurinavičius šį politiką taip pat labai gerai pažinojo.

[[ge:lrytas:lrytas:8668628]]

„Mes su V.Landsbergiu susitikdavome ne tik jo darbo kabinete. Kartais tokių susitikimų būdavo ir vaikštant palei Nerį Vilniaus Žvėryno rajone“, – Dailiaus Dargio knygoje „13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“ pasakojo V.Laurinavičius.

Pirmininkui publikacija nepatiko

Rusijos Federacijos tarybos pirmininko ir tuomečio Seimo opozicijos vadovo V.Landsbergio susitikimas įvyko šalia Kretingos vienuolyno esančiame dekano namelyje. Abu politikai kalbėjo apie valandą.

Po to ,kai „Lietuvos rytas“ paskelbė šio slapto susitikimo detales, Seimo pirmininku tapęs V.Landsbergis neslėpė pykčio.

„Aš nesakau, kad viskas yra pramanyta, bet straipsnis yra rašytas nerimtai, sensacingai. V.Šumeika yra svarbus žmogus, rimtas žmogus. Aš turėjau progą su juo susitikti ir ja pasinaudojau.

Atrodo, kad V.Šumeika buvo labai stropiai sekamas ir tai turėjo daryti specialios tarnybos. Kaip kitaip galėjo būti surašyta, jeigu tai tiesa, su kuo V.Šumeika vakarieniavo, su kuo matėsi. Tai, aišku, yra žymaus Rusijos politiko sekimas“, – tada sakė V.Landsbergis, netrukus po slapto susitikimo su V.Šumeika tapęs Seimo pirmininku.

Prisiminė ginkluotės sandėrį?

Tuo tarpu V.Šumeika, vėliau komentuodamas susitikimą su V.Landsbergiu, mįslingai pareiškė,kad dažnai tarpvalstybiniai politiniai sprendimai slepia kokio nors asmens finansinius interesus.

V.Šumeika nepasakė kokie ir kieno finansiniai interesai buvo aptariami.

Tačiau ne vienas įžvalgesnis žmogus galėjo numanyti, jog galbūt nebuvo iki galo išspręsti 1992–1993 metais vykusio Rusijos ginkluotės pirkimo klausimai, kai Lietuvos Vyriausybė iš Rusijos kariuomenės įsigijo 5 tūkstančius automatų, dvi fregatas ir tris sraigtasparnius.

Šiame tarpvalstybiniame sandėryje, kurį tiesiogiai kontroliavo V.Šumeika, vienaip ar kitaip dalyvavo ir V.Landsbergis bei V.Laurinavičius.

Tuomet pinigus už ginkluotę Lietuva sumokėjo ne tiesiogiai Rusijai, bet V.Laurinavičiaus bendrovei „Selma“, kuri, savo ruožtu, turėjo Kaliningrade rusų kariškiams pastatyti daugiabučius namus.

Kalbama, kad didžioji dalis iš gautų beveik pustrečio milijono JAV dolerių, „Selmos“ atstovams buvo sumokėta grynaisiais.

Vieni gyrė, kiti – peikė

V.Šumeika vėliau savo tėvynėje ilgai turėjo aiškintis, kodėl taip pigiai pardavė ginkluotę.

Ypač jam buvo priekaištaujama dėl dviejų fregatų pardavimo už 1,6 milijono dolerių.

[[ge:lrytas:lrytas:8668627]]

„Šių fregatų manęs labai prašė V.Landsbergis. Laivai seni, jiems liko plaukioti tik dveji metai, o paskui jie turės būti supjaustyti ir perduoti metalo laužui“, – tuomet teisinosi V.Šumeika.

Tuo tarpu V.Laurinavičius teigė priešingai: „Tai buvo geriausi to regiono 10 metų senumo laivai, kurių plaukiojimo laikas – 25 metai. Nauji jie kainuoja 120 milijonų dolerių, o tuo metu pirkliai iš Indonezijos siūlė po 40 milijonų“, – teigė V.Laurinavičius.

Tarnavo 17 metų

Atrodo, kad V.Laurinavičius buvo teisus.

Rusiški laivai „Griša 2“ ir „Griša 3“ buvo pervadinti į „Žemaitį“ ir „Aukštaitį“. Jie 17 metų sėkmingai saugojo Lietuvos pakrantę.

2005 metais, karo su Rusija išvakarėse šiuos laivus norėjo įsigyti Gruzija, tačiau Lietuva fregatas už maždaug 3 milijonus litų pardavė metalo laužo supirkimo įmonei.

Vietoj supjaustytų fregatų mūsų valstybė už beveik 200 milijonų dolerių iš Didžiosios Britanijos nusipirko dar senesnius „Hunt“ tipo laivus, kurie, ekspertų teigimu, pagal savo kovines ir technines charakteristikas gerokai nusileido jau supjaustytiems rusiškiems.

Verslininkas buvo sekamas

Tuo tarpu po 1992–1993 metais įvykusio ginkluotės pirkimo sandėrio V.Laurinavičius savo tėvynėje turėjo aiškintis, kodėl taip pigiai buvo nupirktos fregatos.

Teisėsaugininkai negalėjo patikėti, kad rusai sutiko pusvelčiui parduoti laivus ir buvo įsitikinę, kad dalis grynaisiais perduotų pinigų galėjo būti skirti vadinamiesiems „otkatams“.

Tad po šio įtartinu pasirodžiusio sandėrio specialios tarnybos ėmė sekti V.Laurinavičių.

Tuomet ir buvo atskleisti šio verslininko ryšiai ne tik su aukštais Rusijos ir Lietuvos pareigūnais, bet ir nusikalstamo pasaulio autoritetais.

Svečius priėmė ir „daktarai“

Buvo užfiksuotas ir 1993 metų gruodžio mėnesį įvykęs V.Šumeikos atvykimas į Kaliningradą.

Tuometis vicepremjeras turėjo įvertinti namus, kuriuos, pagal ginkluotės pirkimo sutartį, tarpininkaujant „Selmos“ firmai, buvo pastatę Lietuvos statybininkai.

Specialios tarnybos užfiksavo, jog kartu su V.Šumeika atskrido ir jauna graži moteris – Viktorija Golovinova. Ji kartu su dviem žaviomis merginomis iš Kauno Egle ir Ilona buvo apgyvendinta Rusijos Baltijos karinio laivyno vado admirolo V.Jegorovo užmiesčio viloje.

Merginų poilsiu ypač rūpinosi senas V.Laurinavičiaus bičiulis, vienas Kauno „daktarų“ gaujos lyderių Andrius Jankevičius, pravarde „Pšidzė“.

Tai, kad V.Laurinavičius ir A.Jankevičius palaiko ryšius pareigūnams buvo žinoma: dar 1991 metais Kauno policija buvo užfiksavusi kelis jų telefoninius pokalbius.

Būsimasis ginklų prekybos tarpininkas gyrėsi, kad šalies Vyriausybėje jaučiasi kaip namuose.

Apsupo oro uostą

Po trijų dienų viešnagės Kaliningrade Lietuvos vizos neturinti V.Golovinova išvyko paviešėti į Kauną.

„Pšidzė“ jai aprodė miestą, o paskui automobiliu „Audi 80“ nuvežė į Vilniaus oro uostą, iš kur V.Golovinova turėjo išskristi į Maskvą.

Prieš tai Vilniaus oro uosto pareigūnams buvo nurodyta V.Golovinovą bei A.Jankevičių praleisti be jokių patikrinimų.

Iš oro uosto salės prie lėktuvo specialia mašina juos atvežė „Geležinio vilko“ brigados kapitonas A.Sirtautas.

Abu juos Vidaus reikalų ministerijos organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnai sulaikė prie pat į Maskvą išskrendančio lėktuvo.

Sulaikymo operacijai vadovavę pareigūnai, pabūgę galimo susidūrimo su „Geležinio vilko“ kariais, kuriems tuomet vadovavo kitas V.Laurinavičiaus bičiulis Česlovas Jezerskas, buvo iškvietę „Aro“ vyrus, kurie apsupo visą oro uostą.

Deportavo iš šalies

A.Jankevičiui neaiškiomis aplinkybėmis pavyko pabėgti. Jis pasiprašė išleidžiamas į tualetą ir iš ten dingo.

Tuo tarpu V.Golovinova buvo nuvežta į Vidaus reikalų ministeriją ir apklausta.

Policijos pareigūnams susidarė įspūdis, kad ši dvi aukštąsias mokyklas baigusi moteris yra arba KGB agentė, arba aukšto lygio prostitutė.

Apklausta V.Golovinova buvo įsodinta į traukinį ir išsiųsta iš šalies.

Netrukus po šios nesėkmingos policijos operacijos buvo suimtas ir V.Laurinavičius.

Domėjosi, kodėl pirko pigiau

Ankstyvą 1994 metų kovo rytą, kai V.Laurinavičius ruošėsi skristi į Maskvą susitikti su Rusijos gynybos ministru Pavelu Gračiovu, į jo butą Kauno Kalniečių rajone įsiveržė pareigūnai.

Po kratos verslininkui buvo uždėti antrankiai, jis nuvežtas į Kauno areštinę, o iš ten – į Generalinę prokuratūrą.

[[ge:lrytas:lrytas:8687640]]

Ten jis buvo apkaltintas turto grobstymu, susijusiu su ginkluotės įsigijimu krašto apsaugos sistemoje.

Buvo įtariama, kad kažkur galėjo dingti apie milijonas dolerių, kurie esą buvo sumokėti už ginklus.

Tačiau buvo užduodami ir keisti klausimai. Pavyzdžiui, prokurorus domino, kodėl automatai buvo nupirkti už 180 dolerių, kai sutartyje įrašyta, jog jie bus parduoti už 220 dolerių.

„Vyriausybės vadovai paprašė, kad padėtume dar nuderėti kainą. Padėjome, bet užtat dar kaltas likau“, – vėliau apie šį epizodą kalbėjo V.Laurinavičius.

Gynė aukšti pareigūnai

Šis areštas ne juokais sudrumstė aukščiausių Rusijos pareigūnų ramybę.

Tuometis Rusijos gynybos ministras Pavelas Gračiovas pareiškė, kad tokie Lietuvos prokurorų veiksmai gali pakenkti tarpvalstybiniams santykiams.

Iškart po V.Laurinavičiaus suėmimo į Vilnių P.Gračiovo pavedimu atvyko Rusijos Baltijos laivyno vadas V.Jegorovas.

Šis admirolas susitiko su tuomečiu premjeru Adolfu Šleževičiumi ir pareikalavo, kad V.Laurinavičius būtų paleistas.

Kalėjime turėjo autoritetą

Lukiškėse V.Laurinavičius išbuvo daugiau kaip 3 mėnesius.

Tarp kalinių jis iškart įgijo autoritetą. Kitiems įtariamiesiems įspūdį darė ne tik trys V.Laurinavičiaus teistumai praeityje, bet ir tai, kad dėl jo taip rūpinasi aukščiausi Rusijos pareigūnai.

Tardymo metu V.Laurinavičius savo kaltę neigė. Jis aiškino, kad jį reikia ne už grotų sodinti, o apdovanoti ordinu: ne kas kitas, o būtent jis pasiekęs, kad Rusijos armija būtų išvesta iš Lietuvos.

1994 metų pabaigoje tuometis generalinio prokuroro pavaduotojas P.Babraitis „Selmos“ prezidentą V.Laurinavičių už 10 tūkstančių litų užstatą iš Lukiškių izoliatoriaus paleido.

V.Laurinavičius buvo paleistas be bylą tiriančio pareigūno bei generalinio prokuroro A.Paulausko žinios.

Prieš tai P.Babraitis buvo iškviestas pas šalies prezidentą A.Brazauską.

1995 m. rugpjūčio mėnesį Generalinė prokuratūra baudžiamąją bylą prieš V.Laurinavičių nutraukė.

Nors vėliau, kai į valdžią vėl grįžo konservatoriai, generalinio prokuroro Kazio Pėdnyčios sprendimu ši byla buvo atnaujinta, tačiau gretai ir vėl nutraukta.

Išrinko savą žmogų

Po šio arešto V.Laurinavičiaus ryšiai su įtakingais Lietuvos konsevatoriais bei Rusijos pareigūnais dar labiau sutvirtėjo.

Praėjus vos kelioms savaitėms po jo suorganizuoto V.Landsbergio ir V.Šumeikos susitikimo Kretingos vienuolyne, pavyko į Kaliningrados srities gubernatoriaus postą „prastumti“ L.Gorbenką.

Apie šią kandidatūrą, prieš pat V.Landsbergio ir V.Šumeikos susitikimą, buvo nuolat kalbama J.Bielskio restorane „Madona“.

L.Gorbenka buvo išrinktas gubernatoriumu nepaisant to, kad net Rusijos spauda dažnai rašė apie jo polinkį į korupciją ir ryšius su kriminaliniu pasauliu.

Suvedė ir su gubernatoriumi

Vos tik V.Gorbenka tapo gubernatoriumi, V.Laurinavičius buvo paskirtas jo patarėju.

Praėjus dviem dienoms po gubernatoriaus priesaikos, L.Gorbenka atvyko į Šilutės rajoną, kur, kai kuriais duomenimis, susitiko su ką tik premjeru tapusiu Gediminu Vagnoriumi.

Buvo kalbama, kad šį susitikimą taip pat surengė V.Laurinavičius, kuris L.Gorbenką savo mašina atvežė ir parvežė atgal į Kaliningradą.

Pats V.Laurinavičius šiame oficialiame susitikime nedalyvavo. Tuo metu jis vaišinosi vienoje Šilutės kavinių.

Po oficialaus susitikimo jo dalyviai nuvyko į Juknaičių viešbutį. Kalbama, kad šiame viešbutyje svečių jau laukė V.Landsbergis. Jis esą su L.Gorbenka kalbėjosi atskirame kambaryje akis į akį.

Viešbutyje, kuris priklausė socialistinio darbo didvyrio Zigmo Dokšo vadovaujamam Juknaičių tarybiniam ūkiui, vėliau įvyko pokylis.

Kai kurie svečių ten liko nakvoti, o L.Gorbenka kartu su V.Laurinavičiumi tą pačią dieną išvyko į Kaliningradą.

Dar po kelių savaičių į Lietuvą, tačiau jau su oficialiu vizitu vėl atvyko V.Šumeika, kurį lydėjo Rusijos pramonininkų ir verslininkų sąjungos prezidentas Arkadijus Volskis. Jis susitiko su aukščiausiais mūsų šalies pareigūnais.

Ėmė kaltinti ministeriją

Tuo metu, kai V.Laurinavičius organizuodavo susitikimus, ėmė aiškėti, kad iš tiesų kažkur dingo dalis statyboms Kaliningrade skirtų pinigų.

Jau 1997 metais Rusijos Baltijos karinio laivyno vadovai neoficialiai ėmė reikalauti Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos atsakingų darbuotojų, kad būtų padengtas įsiskolinimas.

1999-aisiais negavęs pinigų, Rusijos Baltijos karinis jūrų laivynas kreipėsi su ieškiniu į Kaliningrado srities arbitražinį teismą, kuris laivyno naudai iš Lietuvos krašto apsaugos ministerijos priteisė 810 tūkstančių dolerių.

Tačiau ministerija pinigų mokėti neketino. Jos atstovai kaltę vertė V.Laurinavičiaus „Selmos“ bendrovei, kuri 1994 metų pabaigoje jau buvo išregistruota.

V.Putinui rekomendavo bičiulį

Tuo tarpu rusai V.Laurinavičiui jokių pretenzijų nereiškė.

2000 metais, kai ką tik prezidentu išrinktas Vladimiras Putinas atvyko į Kaliningrado srities mieste Baltijske vykusią Baltijos karinio laivyno šventę, ten dalyvauti buvo pakviestas ir V.Laurinavičius.

V.Putinui jis buvo pristatytas, kaip žmogus, pastatęs rusų kariškiams namus.

Kaunietis su Rusijos prezidentu nuo eskadrinio minininko tiltelio stebėjo karinių laivų pasirodymą ir beveik pusvalandį šnekučiavosi akis į akį.

V.Laurinavičius rekomendavo V.Putinui per kitus Kaliningrado srities gubernatoriaus rinkimus padėti, kad į postą būtų išrinktas Baltijos karinio laivyno vadas V.Jegorovas.

Šioje laivyno šventėje dalyvavo ir oficiali Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo tuometis valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministras Jonas Rudalevičius. Tačiau V.Putinas tik sausai paspaudė jo ranką.

V.Laurinavičiaus Rusijos prezidentui rekomenduotas V.Jegorovas netrukus iš tiesų tapo Kaliningrado srities gubernatoriumi.

(„Lietuvos rytas“, 2014 m.)

Rusijos ir Lietuvos politikus suvedė nusikaltėlių autoritetai Garsiausios Lietuvos bylos