Sprendimas – svarbus Lietuvai
Strasbūre (Prancūzija) įsikūręs EŽTT antradienį priėmė Lietuvai labai svarbų istorinį sprendimą. Buvusio KGB darbuotojo S.Drėlingo skundą išnagrinėjusi septynių teisėjų kolegija paskelbė, jog mūsų šalies teismai pagrįstai pripažino sovietų represijas prieš partizanus genocidu.
1956 metais įvykusiame A.Ramanausko suėmime dalyvavęs S.Drėlingas bandė įrodyti, kad Lietuvos teisėjai pernelyg plačiai interpretavo genocido sampratą.
Tačiau Europos teismas sutiko su mūsų valstybės Aukščiausiojo teismo išaiškinimu, jog pokario metais okupantų vykdytas partizanų naikinimas yra laikytinas lietuvių tautos genocidu.
EŽTT sprendimas priimtas pritarus penkiems teisėjams iš septynių.
Vykdymas – ne pasiteisinimas
Strasbūro teisme posėdžiavusi kolegija konstatavo, kad net ir eilinis karys negali aklai vykdyti įsakymų, šiurkščiai pažeidžiančių tarptautiniu mastu pripažintas žmogaus teises, ypač teisės į gyvybę.
Už prisidėjimą prie genocido dvi žemesnės teismo instancijos S.Drėlingui skyrė 5 metų laisvės atėmimo bausmę, bet Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgęs į jo sveikatą ir neva antraeilį vaidmenį KGB operacijoje, 2016 metais ją sumažino iki 5 mėnesių ir 6 dienų.
Buvęs sovietų saugumietis mėgino nusiplėšti genocido vykdytojo etiketę, tačiau jo viltis galutinai sužlugdė pastarasis EŽTT sprendimas.
A.Ramanauskas-Vanagas ir jo žmona Birutė Mažeikaitė buvo suimti 1956 metų spalio 12 dieną.
Jie slapstėsi Kaune, Kalniečių gatvėje esančiame būste, bet pateko į aktyviai veikusių šnipų pinkles.
Legendinio partizano paieškoms buvo mestos didžiulės pajėgos, KGB operatyvininkai rinko žinias, kurias perdavinėjo savo viršininkams.
Nustatė genocido požymius
A.Ramanauskas-Vanagas sovietų kalėjimuose buvo žiauriai kankinamas, o 1957 metų lapkričio 29 dieną – sušaudytas. B.Mažeikaitė buvo ištremta į Sibirą ir gyveno griežtojo režimo lageryje. Ji mirė 1996 metais.
„S.Drėlingo veikoje yra visi būtinieji genocido sudėties požymiai“, – atkreipė dėmesį LAT teisėjų kolegija.
Teisėjai pabrėžė, jog partizano ir jo žmonos sulaikyme dalyvavęs KGB pareigūnas puikiai žinojo apie sovietinės valdžios tikslą sunaikinti pasipriešinimo dalyvius.
Lietuvos partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai buvo reikšminga tautos dalis, todėl S.Drėlingo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip genocidas.
Atpildas – ir sėbrams
Bausmės po šešių dešimtmečių buvo paskelbtos ne tik S.Drėlingui, bet ir jo bendrininkams.
2016 metų birželį genocido byloje kaltu pripažintas buvęs KGB 4-osios valdybos pirmojo poskyrio operatyvinis įgaliotinis S.Šimkus, kartu su S.Drėlingu dalyvavęs A.Ramanausko-Vanago sulaikymo operacijoje.
Kauno apygardos teismas S.Šimkui skyrė 6 metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau belangės jis išvengė – dar 1991 metais pabėgo į Baltarusiją, o šios šalies valdžia nesutiko jo perduoti Lietuvos pareigūnams. Bėglio teismas vyko už akių.
Iki nepriklausomybės atkūrimo S.Šimkus gyveno Vilniuje. Sovietmečiu represinėse struktūrose jis dirbo iki 1988 metų, jam buvo suteiktas KGB papulkininkio laipsnis.
Nuo 1982 iki 1988 metų S.Šimkus vadovavo KGB Vilniaus rajono poskyriui. 1991 metais įvykus lūžiui Lietuvos kovoje dėl nepriklausomybės, S.Šimkus paspruko į kaimyninę valstybę, kurios institucijos nereaguodavo į Lietuvos pareigūnų prašymus jį perduoti mūsų valstybei.
2015 metų balandį nuosprendžio sulaukė ir buvęs KGB leitenantas 84 metų Ilja Vorobjovas, stebėjęs namą, kuriame gyveno A.Ramanauskas-Vanagas ir prisidėjęs prie partizano sulaikymo – jam teismas skyrė 2 metų laisvės apribojimo bausmę.
Šnipą įklampino bendrininkės parodymai
I.Vorobjovą demaskuoti padėjo buvusios jo bendradarbės, KGB seržantės Jadvygos Kuprėnienės parodymai, kuriuos ji davė ikiteisminio tyrimo metu.
Pensininkė prisipažino 1956 metų rudenį stebėjusi žmones, išeinančius iš namo, esančio Kalniečių gatvėje.
Teisėsaugos pareigūnai surinko įrodymus, kad ji ne tik stebėjo, bet ir pranešinėjo, kur eina šie žmonės.
J.Kuprėnienė neslėpė mačiusi, kaip buvo sulaikomas dviračiu važiuojantis vyras.
Tačiau ji esą nežinojo, kad tai – Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, Laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 metų vasario 16-osios deklaracijos signataras A.Ramanauskas-Vanagas.
Moteris pareiškė, jog labai gailisi priklausiusi KGB ir sekusi partizaną.
J.Kuprėnienė atskleidė, kad kartu su ja seklio vaidmenį atliko dar vienas vyriškis. Išaiškėjo, jog tai buvo tuometis KGB Kauno valdybos 7-ojo poskyrio leitenantas I.Vorobjovas.
J.Kuprėnienei mirus teismo proceso metu, byla jos atžvilgiu buvo nutraukta.
