Niekur nesikišti ir gyventi ramiai. Tokį patarimą iš Pravieniškių pataisos namų senbuvių buvo gavęs vienas nuteistųjų Mantvydas Janulis.
Tokio nurodymo galbūt nepaisęs M.Janulis buvo žiauriai nužudytas 2013 metais.
Apie paryčiais vykusią egzekuciją Vilniaus apygardos teisme vakar pasakojo už narkotikų platinimą kalėjęs, bet pirma laiko į laisvę išleistas 34 metų Vitalijus Tokeris.
Užpuolikai atsinešė morką
Už grotų atsidūręs žinomų Kauno medikų sūnus prisiminė, jog apie 5 valandą ryto į jų gyvenamąsias patalpas įsiveržė keletas kalinių iš kito sektoriaus.
„Nubudau nuo triukšmo koridoriuje. Atsisukęs pamačiau, kad į mūsų brigadą įėjo gal 7 kaliniai. Netrukus pasigirdo smūgių garsas ir išgirdau, kaip vyrai kriokia ir aimanuoja iš skausmo, tačiau įžiūrėti, kas ir ką daro, buvo sunku“, – prisiminė V.Tokeris.
Netrukus jis sužinojo, jog paryčiais pažadintiems M.Januliui ir M.Murauskui buvo užrištos akys ir surištos rankos. Smarkiai nukentėjo ir dar vienas nuteistasis – jam užpuolikai į išangę įgrūdo morką.
V.Tokeris teisme tvirtino matęs ant grindų gulinčią maždaug 25 centimetrų ilgio morką ir nusprendė, kad užpuolikai ją atsinešė specialiai. Vėliau jis išgirdęs šūksnius: „Tu kišk“, „tu kišk“.
Liudytojas tvirtino nematęs šio pasityčiojimo pradžios, tačiau prisiminė jo pabaigą. Jo teigimu, ant grindų gulinčiam vyrui paskutinį kartą į užpakalį spyrė Artūras Račkelis.
Po to jis, kalintis už žinomo Marijampolės verslininko Žydrūno Buzo pagrobimą ir turto prievartavimą, kitiems kaliniams nurodęs skubiai išnešti nukentėjusįjį.
Auką atgaivino tik trumpam
„Kai jį išnešę sugrįžome atgal, M.Janulis gulėjo ant grindų prie šaldytuvo, o A.Račkelis jam lazda po kartą dar trenkė į ranką ir koją“, – pasakojo V.Tokeris.
Jis tvirtino sunkiai supratęs A.Račkelio vaidmenį, nes prieš tai girdėjo, kaip jis auklėjo mušeikas.
„Kam daužėte per galvą?“ – pamatęs, kad M.Janulis neteko sąmonės, šaukęs A.Račkelis.
Po tokių jo žodžių kažkas ant nukentėjusiojo užpylė vandens ir jis trumpam atsigavo.
V.Tokeris su kameros kaimynais M.Janulį nunešė į medicinos punktą, tačiau kalinys mirė.
Ikiteisminio tyrimo metu ne kartą apklaustas V.Tokeris buvo nurodęs muštynių dalyvių pavardes, tačiau teisme buvo atsargesnis.
„Muštynės nėra filmas, kur atsistoji, žiūri, ir tai tau patinka“, – aiškino jau laisvėje gyvenantis vyras.
Užrūstino žinutės kaimynams?
V.Tokeris prisiminė, kad per muštynes arba iš karto po jų po M.Janulio lova buvo rastas telefonas „Nokia“. Jis teigė iš A.Račkelio girdėjęs, jog šiame telefone rastos kito sektoriaus kaliniams siųstos žinutės.
Anot V.Tokerio, būtent A.Račkelis buvo nurodęs M.Januliui „ramiai gyventi ir laukti bausmės pabaigos, o jei kils koks konfliktas, nesikišti“.
V.Tokerio nuomone, nei M.Janulis, nei kartu su juo sumuštas kalinys šių patarimų nepaisė.
Juodu itin aktyvūs pasidarė po to, kai pataisos namuose buvo užpulti ir sumušti tuomet kalinių lyderiais laikyti Aidas Kupčiūnas, pravarde Aidelis, ir pataisos namų senbuvis Ruslanas Laško.
Rinkimai vyko stadione
Tuo metu R.Laško ir A.Kupčiūnas gyveno „kamora“ vadinamoje privilegijuotųjų zonoje, į kurią pateko po savotiško perversmo, kai buvo smarkiai sumuštas „kamoros“ lyderis Vidmantas Grigaliūnas, pravarde Ragana, arba Vidma.
„Kamoros“ lyderiu, vadinamuoju „verchu“, neoficialiuose rinkimuose buvo išrinktas R.Laško.
„Tai nebuvo rinkimai, kur keliamos kandidatūros, – tai buvo chaosas, kur visi galėjo kalbėti“, – apie stadione vykusį kalinių susirinkimą pasakojo V.Tokeris.
Jis taip pat palaikė R.Laško kandidatūrą. „Kai gyveni toje aplinkoje, žinai, kuris gali vadovauti, o kuris negali. Juk nesiūlysi kokio silpno arba kvailesnio“, – „kamoros“ rinkimų taisykles teisme aiškino dešimtmetį Pravieniškėse praleidęs vyras.
Parduodavo tik hašišą
V.Tokerio teigimu, per tiek metų pataisos namuose beveik niekas nepasikeitė: „Kamoros“ gyventojai keitėsi, o nerašytos taisyklės – ne.“ Viena tokių taisyklių – narkotikų prekybą kontroliuoja tik „kamora“.
Į lyderių rankas turėdavo patekti visi narkotikai, kuriuos nuteistųjų bendrininkai įmesdavo per pataisos namų tvorą.
Kartais į teritoriją įskriedavusį nedidelį kamuolį spėdavo paimti pareigūnai, tačiau šis darbas buvo patikėtas „gaidžiais“ vadinamos kastos kaliniams.
Narkotikus jie nunešdavo lyderiams, kur kvaišalai būdavo dozėmis padalijami į popierinius paketus. Viena hašišo dozė – 1,3 gramo – kainuodavo 100 litų (29 eurus). Stipresniais narkotikais, kalinių sutarimu, pataisos namuose nebuvo prekiaujama.
Nerašytos taisyklės kaliniams draudė laikyti kvaišalus gyvenamosiose patalpose, nors kartą pareigūnai dozėmis dar neišskirstytą kumščio dydžio ryšulį aptiko kameros ventiliacijos angoje.
Gėrimus slėpė po grindimis
Už tvarką brigadoje atsakingi nuteistieji narkotikų neleisdavo laikyti ir slėptuvėje.
Maždaug metro pločio ir ilgio slėptuvę V.Tokeris ir jo kaimynai buvo įsirengę po grindimis.
Joje vyrai laikydavo alkoholinius gėrimus, ten gulėjo ir paprastai muštynėms naudojama metalinė lazda.
Alkoholinių gėrimų, V.Tokerio teigimu, kaliniai stengdavosi įsigyti prieš šventes – Kalėdas, Velykas, Naujuosius metus. Jie iš anksto susitardavo, po kiek pinigų susidėti gėrimams ir vaišėms, o pinigus reikėdavo pervesti į specialiai V.Tokeriui atidarytą jo klasės draugo sąskaitą.
Į ją plaukdavo ir į jų brigadą atvykusių naujokų pinigai. Jiems reikėdavo sumokėti už buitinę techniką, virtuvės įrankius ir kitus bendro naudojimo daiktus.
