Pirmąją tyrimo dalį skaitykite čia.
Kai automobiliu „Audi A7“ vykdama iš Plungės į Vilnių 2017-ųjų kovo 5-osios vakarą dingo I.Strazdauskaitė, paiešką vykdę pareigūnai dirbo neskaičiuodami valandų. Nuo jų nesitraukė ir merginos artimieji.
Dėl dukters likimo nerimavusiems tėvams Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato salėje pareigūnai leido būti visas paieškos dienas. Ta patalpa buvo tapusi kone antraisiais plungiškių namais, kuriuos jie palikdavo tik prieš vidurnaktį.
„Iki paskutinės minutės tikėjome, kad rasime ją gyvą. Kiekvieną dieną buvome su dingusios merginos artimaisiais. Ir tą jų skausmą priėmėme kaip savo“, – prisiminė kauniečiai kriminalistai.
Tada jie šukavo dideles teritorijas ir per parą miegodavo po tris keturias valandas. Ieškoti dingusiosios jiems padėjo ir Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai.
Per vieną iš paieškų pakelėje buvo rastas merginos telefono dėklas, o netrukus atsitiktinis vairuotojas rado telefoną. Vyriškis suprato, kad tai gali būti svarbu, ir nedelsdamas atidavė pareigūnams.
Kaskart mašinoje užsirakina
Pasklidus žiniai apie greitkelyje prie Elektrėnų mįslingai dingusią merginą daug neabejingų žmonių įsitraukė į paiešką.
„Audi A7“, kurios dešinysis šonas buvo apgadintas, pareigūnai operatyviai surado miške šalia Žeimių miestelio, Jonavos rajone. Automobilis priklausė su I.Strazdauskaitės draugu Gediminu susijusiai įmonei.
Toje pačioje miškingoje vietovėje, likus penkioms dienoms iki I.Strazdauskaitės dingimo, buvo persekiojama kita Ieva, tik iš Kėdainių. Ji automobiliu „Mercedes-Benz“ ankstų rytą vyko į darbą Karmėlavoje.
35 metų kėdainiškė tada „Lietuvos rytui“ papasakojo, kaip tamsaus gymio jauni vyrai automobiliu ją persekiojo nuo Kėdainių, o prie Žeimių užkirto kelią ir išlipę pasileido link jos. Vairuotoja spruko, nepažįstamieji vijosi iki Jonavos.
Po „Lietuvos ryte“ išspausdinto interviu Ieva davė parodymus vietos policijos komisariate. Prieš tai ji paprašė manęs patvirtinti su ja norėjusių kalbėti pareigūnų tapatybę – baiminosi, kad persekiotojai gali jai keršyti.
„Kai jie sustojo prieš mano automobilį prie Žeimių, aš instinktyviai sprukau. O kai pamačiau, kad vejasi, vairuodama skambinau pagalbos telefonu. Ryšys vis dingdavo. Lengviau atsikvėpiau tik pasiekusi Jonavą – mane pasitiko policijos patrulis.
Tada nepagalvojau, kad persekiotojai gali man padaryti ką nors blogo. Tik perskaičiusi straipsnį apie dingusią merginą išsigandau.
Tai galėjo būti tie patys asmenys, kurie vėliau užpuolė plungiškę. Man gaila, kad neįsidėmėjau jų mašinos numerio. Buvo labai ankstus rytas, prietema. Viskas – kaip per miglą. Mane persekioję asmenys nebuvo nustatyti, ikiteisminis tyrimas nutrauktas.
Po to man dar pusantrų metų teko važinėti į darbą pro Žeimius. Iki šiol esu atsargi, visada mašinoje užsirakinu.
Kai tuos nusikaltėlius sulaikė, Kėdainiuose tapo ramiau gyventi. Tik mačiau, kaip čigonės po miestą vaikštinėjo vilkėdamos juodais drabužiais“, – šią savaitę „Lietuvos rytui“ kalbėjo kėdainiškė Ieva.
2016-ųjų balandį prie Kauno į spąstus pateko ir du latviai, kuriuos nusikaltėliai persekiojo taip pat nuo Kėdainių.
Plėšikai imitavo avariją, atėmė automobilį, telefonus, pinigus ir paleido aukas prie kelio. Šis nusikaltimas tada nebuvo išsiaiškintas.
Kruopščiai ruošėsi operacijai
Ieškodami dingusios I.Strazdauskaitės Kauno apskrities kriminalistai išanalizavo daug gautos informacijos ir vaizdo įrašų.
„Tuometinis šalies policijos vadas buvo nurodęs dešimties kilometrų spinduliu nuo automobilio radimo vietos apklausti visus žmones. Toks nurodymas buvo niekinis – formaliai siekta parodyti, kad daug žmonių apklausta“, – prisiminė kriminalistai.
Per kelias dienas jie užčiuopė kėdainiškių gaujos pėdsakus ir išsiaiškino suplanuoto nusikaltimo schemą.
Trys čigonų tautybės pusbroliai Bieliauskai 2017-ųjų kovo 5-ąją specialiai išsiruošė tykoti grobio į autostradą Kaunas–Vilnius. Prie degalinės pamatę 2016-ųjų gamybos „Audi A7“ ir jos vairuotoją jie auką ėmė persekioti.
Prie Elektrėnų imitavę avariją užpuolikai merginą išsodino, įgrūdo į bagažinę ir kurį laiką vežiojo. Pagrobtą automobilį gauja ketino parduoti bendrininkams.
Kai tų metų kovo 9-osios vakarą kriminalistai sudėliojo visus taškus, policijos komisariate Kaune šviesos degė iki vėlaus vakaro. Pareigūnai svarstė, ar nusikaltėlius sulaikyti naktį, ar palaukti ryto.
Galiausiai buvo nuspręsta šią kruopščiai sustyguotą operaciją vykdyti ryte, prašvitus, ir sulaikyti visus įtariamuosius vienu metu. Pareigūnai norėjo būti įsitikinę, kad gerai matys nusikaltėlius.
Kovo 10-osios rytą Kėdainių link išskubėjo keli ekipažai, viename jų buvo ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) pareigūnas.
„Sulaikydami pagrindinius nusikaltėlius pasinaudojome netikėtumo faktoriumi. Jie nespėjo pasipriešinti. Ir vietą, kur buvo užkastas merginos kūnas, greitai nustatėme. Nužudytąją atpažinome iš karto, nes laikas, praėjęs nuo nusikaltimo padarymo iki suradimo, buvo trumpas“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo kriminalistai.
Paaiškėjo, kad miške prie Kėdainių užkasta mergina buvo labai brutaliai nužudyta. Ją radę pareigūnai nesulaikė ašarų.
Bedarbis puikavosi prabanga
Miškingą vietovę Kėdainių pakraštyje, prie apleisto karinio aerodromo, gaujos nariai puikiai žinojo. Ten jie „driftindavo“ – svilindavo padangas.
Vieta, kur buvo užkastas kūnas, – vos keli kilometrai nuo vadeivos K.Bieliausko, pasivadinusio Kėdainių karaliumi, tėvų namų. Tai – buvusi kariškių gyvenvietė, vietinių vadinama „gorodoku“.
Darbo biržoje įsiregistravęs 24 metų čigonas su žmona gyveno pasiturimai, mėgo fotografuotis prie gerų automobilių, tėvai jam buvo nupirkę BMW kabrioletą. Jis mokėsi Kėdainių profesinio rengimo centre automechaniko specialybės, bet 2013 metais tėvų paliepimu mokslus nutraukė, o netrukus atšoko vestuves su tautiete.
Čigonų vestuves filmavusiam šiauliečiui operatoriui jaunikis padarė nekokį įspūdį.
Kai operatorius nusiuntė išsirinkti filmuotus vaizdus, K.Bieliauskas paskambinęs ėmė klausinėti, kas turi tai daryti. Ir rėžė, kad tai jam geruoju nesibaigs.
Prieš kelerius metus K.Bieliauskas buvo užsukęs į vietos restoraną esą ieškoti darbo. Bet restorano savininko neįtikino čigono ketinimai.
„Jis buvo gausiai pasidabinęs auksiniais papuošalais. Vien viena grandinė kainavo tiek, kiek mėnesio atlyginimas. Jis tikrai nebūtų ilgai pas mus dirbęs“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo restorano savininkas.
Restoranas – prie populiaraus viešbučio. Ten sustoja ir prabangių automobilių. Gal K.Bieliausko tikslas buvo kitas, nei nešioti patiekalus svečiams? Kai nepavyko įsidarbinti, šalia patalpas išsinuomojo K.Bieliausko motina ir atidarė būrimo saloną.
Jis apie giminaičius sakydavo: „Kiti turi armiją, o aš – brolius.“ Bet atsidūręs teisiamųjų suole K.Bieliauskas kratėsi ir vadeivos, ir žudiko vaidmens.
Gaujos narys 27 metų L.Bieliauskas, baigęs vos septynias klases, garsėjo žiaurumu, buvo įvykdęs įvairių nusikaltimų.
„Leonas ieškodavo, kam ką nors bloga padaryti, ką apgauti, apsukti. Mane stebino, kad lygtinai nuteistas jis vaikščiojo laisvėje nekontroliuojamas“, – pasakojo gaują pažinojęs jų bendraamžis.
Kitas kėdainiškis, buvęs kriminalistas, svarstė, kodėl gauja taip įsisiautėjo. Jo teigimu, skubota policijos reforma pirma laiko į pensiją išginė nemažai patyrusių kriminalistų.
Jie pažinojo potencialius nusikaltėlius, grįžusius iš kalinimo įstaigų, stebėjo jų veiksmus, judėjimą, aplankydavo namuose, tad neretai greitai išsiaiškindavo arba iš anksto užkirsdavo kelią nusikaltimams.
„Ši tragedija parodė, kad šelpiamus čigonus reikia ir kontroliuoti“, – rėžė buvęs kriminalistas iš Kėdainių.
Susiejo tvirtas ryšys
Vos tik buvo sulaikyti merginos budeliai, tuometinis generalinis komisaras L.Pernavas, su palyda atvykęs iš sostinės į Kauną, norėjo prieš televizijos kameras pats pranešti apie atskleistą nusikaltimą.
Kauniečiai pareigūnai prašė jo neskubėti.
Apie rastus merginos palaikus derėjo pirmiau pranešti jos artimiesiems, nes išgirdę tai per televiziją jie galėjo patirti nepakeliamą smūgį.
Paiešką vykdę pareigūnai matė, kaip stipriai šeima išgyveno.
O tuo metu V.Strazdauskas, kuris irgi ieškojo dukters, buvo dar negrįžęs į komisariatą.
Kauniečiai kriminalistai skubiai pasirūpino, kad prieš pranešant artimiesiems skaudžią žinią šalia būtų ir psichologai, kunigas.
Tada susiėmę už rankų visi tyliai kalbėjo maldą. Per nepilną paieškų savaitę I.Strazdauskaitės tėvus ir pareigūnus susiejo nematomas tvirtas ryšys, paženklintas nerimo, vilties, pasitikėjimo, netekties skausmo.
„Mes labai dėkingi tiems pareigūnams, jie padarė labai daug“, – ištarė plungiškis V.Strazdauskas.
Visą straipsnį skaitykite dienraštyje „Lietuvos rytas“.
