Automobilį vairavęs ir bendraamžę kelyje pernai rugpjūčio 6 dieną partrenkęs Simas Sagatauskas tikėjosi išvengti baudžiamosios atsakomybės ir prašė jo likimą perduoti pagal laidavimą motinai.
Bet Klaipėdos apylinkės teisme jis išgirdo apkaltinamąjį nuosprendį, turės sumokėti 2 tūkst. eurų baudą ir per 30 tūkst. eurų turtinės bei neturtinės žalos.
Kraupiai avarijoje sumaitota Aušrinė jau visus metus prikaustyta prie lovos, jai atlikta ne viena operacija, o neseniai amputuota koja.
Slaugytoja svajojusi dirbti devyniolikametė Aušrinė su drauge pernai rugpjūtį iš Pervalkos miestelio ėjo prie jūros.
Jos turėjo kirsti Nidos–Smiltynės kelią. Priėjusios nereguliuojamą pėsčiųjų perėją merginos apsidairė, tačiau jokio atvažiuojančio automobilio nematė, nors matomumas toje vietoje – puikus.
Kai jos buvo kelio viduryje, staiga išgirdo atlekiančią mašiną.
Aušrinė metėsi į priekį ir pasiekė kitos kelio pusės kelkraštį, tačiau ją partrenkė priešingoje eismo juostoje atsidūręs „Volvo“.
Smūgio būta labai stipraus – mergina buvo nusviesta apie 30 metrų. Po to ji krito ant žemės ir ta pati mašina dar ją užgriuvo.
„Dukters būklė buvo labai sunki, sužalojimų, lūžių ir plėštinių žaizdų – galybė, buvo sužaloti vidaus organai. Medikai sakė: stebuklas, kad ji išliko gyva.
Didžiausia bėda, kad buvo įsimetusi infekcija, naikinanti kaulus“, – teisme pasakojo Aušrinės motina Eglė.
Dėl sunkios sveikatos būklės ir emocinių išgyvenimų nukentėjusioji teismo posėdžiuose nedalyvavo.
Kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimu ir sunkiu sveikatos sutrikdymu kaltintas S.Sagatauskas kaltę pripažino, bet teisme pateikė kitokią įvykio versiją.
Esą jis važiavo leistinu greičiu – 70 kilometrų per valandą, merginos stoviniavo prie kelio, jis net nuspaudė garsinį signalą, norėdamas jas įspėti, bet jos neva staiga pradėjo eiti. Bet per stebuklą sveika išlikusi Aušrinės draugė mano, kad automobilis turėjo važiuoti gerokai greičiau.
S.Sagatauskas gavo 3 tūkst. eurų baudą. Kadangi kaltę pripažino ir gailėjosi, bauda sumažinta trečdaliu.
Nukentėjusiajai jis turės atlyginti 28 tūkst. eurų, jos motinai – 5 tūkst. eurų neturtinės žalos, sumokėti beveik 5 tūkst. eurų už advokato paslaugas.
„Nebeturime jėgų bylinėtis toliau – tam reikia daug laiko, energijos ir sveikatos.
Man svarbiausia – ne kariauti, ne kuo griežčiau nubausti kaltininką, o kuo greičiau ant kojų pastatyti dukrą.
Prieš metus atrodė, kad viskas klojasi gerai. Aušrinė tiesiog pražydo, ji buvo labai laiminga, džiaugėsi gyvenimu. Mokėsi kolegijoje, o vasarą dirbo vienoje Pervalkos kavinėje, norėjo turėti pinigų asmeninėms išlaidoms. Ir viskas staiga apsivertė“, – po teismo nuosprendžio „Lietuvos rytui“ sakė Aušrinės motina Eglė.
– Kokia dukters savijauta dabar?
– Be kitų pagalbos ji yra bejėgė. Po avarijos dukrai jau atliktos 22 operacijos – iš jos atimta jaunystė, atimtas gyvenimas, ateitis skendi nežinioje.
Birželio mėnesį dukrai amputavo koją iki kelio. Daugybė problemų ir su kita koja, laukia dar ne viena operacija.
Kiekvieną dieną dukra kenčia fizinį skausmą. Ir, atrodo, skaudės visą gyvenimą.
Dabar reikėtų vieną koją protezuoti, bet to daryti negalima, nes kita nestipri – lovoje praleidus metus reikia atkurti raumenis. Prieš akis dar labai ilgas ir sudėtingas gydymas.
Rugsėjį laukia rankos operacija, nežinia, kaip bus su nutrūkusiais kelio raiščiais. O dėl kaltininkui skirtos bausmės – manyčiau, yra nemažai spragų mūsų teisės sistemoje.
– Turite galvoje, kad teismas sumažino jūsų ir dukters turtinės bei neturtinės žalos ieškinius?
– Ne tik tai. Suprantu, kad dvidešimtmetis dar neturi nei turto, nei santaupų.
Bet neįžvelgiu ir jo noro stengtis – per metus nesusirado darbo, tik vasarą prieš porą savaičių įsidarbino.
Tos teismo priteistos pinigų sumos pakaks gal tik porai protezų, o ortopedai sakė, kad jaunam žmogui tinkamas protezas kainuoja nuo 10 iki 35 tūkst. eurų, jie susidėvi ir tenka keisti kas trejus–penkerius metus. Ką reikės daryti vėliau?
Juk jei dukra atsistos ant kojų, ji norės judėti, toliau mokytis, vaikščioti į paskaitas, bendrauti su draugais, dirbti. O tik vežimėlyje judančios slaugytojos niekas nepriims į darbą.
Dabar dėl sveikatos būklės dukra yra akademinėse atostogose. Žmonės baiminasi antrosios koronaviruso bangos, o aš pagalvoju – dabar nuotolinis mokymas mano dukrai būtų tinkamas.
Abi svarstėme, gal reikėtų keisti specializaciją – manau, kad ji galėtų padėti žmonėms, susiduriantiems su panašiomis psichologinėmis problemomis.
– Kaip atlaikėte karantiną, kai dukra buvo gydymo įstaigose?
– Buvo labai sunku, kai tekdavo bendrauti tik telefonu, kai negalėdavau jos apkabinti, priglausti, paguosti.
Tačiau yra ir daugiau problemų. Turiu galvoje kai kuriuos ligoninėse dirbančius žmones.
Patyrėme savo kailiu – kartais medicinos sesutės neateina laiku perrišti žaizdų, neprisišauki, kad nulydėtų į tualetą, – verskis, kaip nori, šlapinkis kad ir į lovą. Kodėl dirba žmonės, nemėgstantys savo darbo?
Man nesuvokiama, kodėl reikia dvi savaites laukti magnetinio rezonanso tyrimo? Kai atveža nukentėjusiuosius po avarijų, šis tyrimas atliekamas iškart. O juk mūsų situacija yra labai sudėtinga, gali bet kada pablogėti. Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių.
Man niekas negali paaiškinti, kokios paslaugos mums priklauso, kur turėtume kreiptis dėl jų.
Parsivešiu dukrą namo, reikės išmaudyti, o aš jos nepakeliu. Ką daryti? Gal kartais gali ateiti padėti slaugytoja? Kur kreiptis dėl namų pritaikymo tokiam ligoniui? Bandžiau aiškintis, bet konkrečių atsakymų nesulaukiau.
Esu siuntinėjama iš poliklinikos į savivaldybę, į ligonių kasas ir atgal.
Turi keistis požiūris į žmones, kurie atsiduria panašiose situacijose.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas po baisiosios avarijos?
– Porą mėnesių praverkiau. Tačiau gyventi reikia. Iš darbo lekiu į namus, ką nors pagaminu ir skubu pas dukterį.
O ji nuolat klausia manęs – kiek ilgai aš dar turėsiu kentėti?
Džiaugiuosi, kad Aušrinė po ilgų mėnesių pradėjo šiek tiek šypsotis.
