Nužudytos vidutinio amžiaus moters kūną su pjautinėmis ir durtinėmis žaizdomis 2020 metų rugsėjo 11-osios popietę vedžiodama šunį ir grybaudama miškelyje prie miestelio rado moteris.
Nužudytosios kūno net nebandyta paslėpti. Jis gulėjo gana atviroje vietoje – lyg norėta, kad jį kas nors pastebėtų.
Miestelio gyventojai greitai atpažino nužudytąją. Ne vienas kaimynas matė, kad tą dieną moteris su 19-mete dukra pasivaikščioti pasuko į miškelį. Po kiek laiko mergina iš miško esą išėjo viena.
Bet tai nebuvo tiesa. Iš miško ji išėjo kartu su 20-mečiu draugu. Porelė pasuko prie greta esančios parduotuvės. Čia jaunuolis nusipirko butelį vandens, ir abu nuvažiavo į Vilnių.
Teismo laukia už grotų
Pareigūnai greitai išsiaiškino, kas tie jaunuoliai, ir jau tos pačios dienos vakarą abu juos sulaikė.
Iki šiol jie laukia teismo. Mergina – Kauno tardymo izoliatoriuje, iš kurio sausio viduryje buvo išvežta į Utenos psichiatrijos ligoninės Ekspertinį skyrių daryti psichiatrinės ekspertizės. Vaikinas – Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje.
Abiem gresia įkalinimas, o gal priverstinis gydymas? Tokia būtų trumpa kraupaus nusikaltimo istorija. Bet ši istorija nėra trumpa. Ją sukūrė ne vieni jaunuolių gyvenimo metai. Metai, per kuriuos būta ir daug tamsos.
Apie tai „Lietuvos ryto“ žurnalistei ryžosi prabilti vaikino artimieji ir merginos kaimynai.
Apie šeimą – prieštaringai
Kai šaltą rytą atvykau į miestelį, jis atrodė visai tuščias, užklotas storomis sniego kepurėmis. Kaukėtų žmonių sutikau tik prie parduotuvės.
Dar prieš pusmetį, iškart po tragedijos, „Lietuvos ryto“ žurnalistės kalbinti žmonės nebuvo linkę ką nors pasakoti.
Viena kaimynė nužudytosios šeimą apibūdino kaip tvarkingą, padorią, negeriančią. Esą problemų nužudytai motinai kėlė tik jos dukra, kuri išsiskyrė keistu elgesiu, šokiruojančiais drabužiais, galimai vartojanti narkotikus ir ne kartą gydyta psichiatrijos ligoninėje. Ar ir šiandien miestelio žmonės nemato priežasčių, dėl kurių įvyko tragedija?
Vienas kitas užkalbintas žmogus iškart prisiminė visus sukrėtusį įvykį, bet kalbėti ar svarstyti jo priežasčių nepanoro.
Kalbesnis buvo tik vienas vyriškis, prisistatęs Boleslovu, bet iškart pasakęs, kad tai netikras jo vardas: „Žinote, miestelis mažas, nesinori pyktis su kaimynais. Bet toje šeimoje tikrai ne viskas buvo gerai.
Labai gaila nužudytos moters, ir jei tikrai taip padarė jos dukra, dar baisiau. Moters gyvenimas nebuvo lengvas. Viena augino tris vaikus nuo skirtingų vyrų, jie jai nepadėjo, padėjo jos motina.
Meluosiu, jei sakysiu, kad ten nebuvo alkoholio, vyrų kompanijų. Moteris dar 50-ies neturėjo.
Buvo dirbusi gydymo įstaigoje, esą turėdavo kažkokių tablečių ir jas vartojo, o kai dar alkoholis, tai visai blogai.
Žmonės kalbėjo, kad iš jos buvo atimtos ir jauniausios dukters priežiūros teisės ir atiduotos vyriausiam sūnui. Nes esą išgėrusi važiavo automobiliu su mažyle ir padarė avariją, partrenkė žmogų.
Dukrai tikrai ne pyragai ten buvo, gal dėl to ji į psichiatrijos ligoninę ne kartą buvo pakliuvusi. Nuolat žalodavosi, vaikščiodavo susipjausčiusi rankas.
Toje šeimoje ji buvo kaip ir atstumtoji, meilės tikrai nepatyrė. Kas jos galvelėje darėsi, nežinia. Bet niekas jos nepateisins, jei nužudė savo motiną.“
Tačiau svetimos šeimos gyvenimas dažnai yra ne toks, kaip atrodo kaimynams.
Pavyko sužinoti, kad Miglė tikrai ne kartą gydėsi vienoje šalies psichiatrijos ligoninių. 2017 metų lapkritį ji čia susipažino su metais vyresniu Giedriumi. Pažintis buvo lemtinga. Nuo tada abu jaunuoliai (vardai pakeisti), turintys psichikos sutrikimų, tapo neišskiriami. Iki tragedijos dienos.
Abu turėjo problemų
Susipažinkime ir su Giedriumi.
„Galvą esu kelis kartus susižeidęs. Teko švirkštu kažko į galvą įpilti.
Tie nuodai padarė mane silpnesnį, ir aš tapau blogio taikiniu. Gal dauguma gydytojų buvo velniai?
Aš praradau save. Užeidavo blogis. Buvau piktas. Liūdėjau. Atėjo žiema. Mane vežė į ligoninę. Aš ten sutikau savo Miglutę, angeliuką.
Ji man labai patiko. Aš buvau sutrikęs, nesupratau, ką reiškia būti žmogumi. Miglutė pagydė mane, o ne psichologai.
Miglutė buvo visų skriaudžiama. Velnių, senelių, nuodų – jai niekas nepadėjo. Dabar suprantu, kad mes buvome suvesti tam, jog vienas kitam padėtume. Noriu gyventi ramiai, be blogio. Blogis – parazitas. Jis graužia mane. Daktarai yra seni velniai. Velnias neturi širdies, gyvybės, jis naikina gyvybę.“
Taip Giedrius prisiminė pažintį su mylima mergina.
Buvo jautrus ir švelnus
Iš nuotraukos į mane žvelgia papurgalvis berniukas. Gražaus, švelnaus, vaikiško veido. Jam gal 12 metų.
Nors praėjo nemažai laiko, Giedrių prisimena ir jį mokę pedagogai. Jie dabar apstulbinti jo įvykdyto nusikaltimo.
„Buvo jautrus, geras vaikas, net švelnus. Yra pasakojęs, kad namuose augino gyvūnėlių – triušį, papūgą, ir labai jais rūpinasi. Pasakojo, kad net vorą pagavęs išnešdavo jį atsargiai į balkoną ir paleisdavo.
Agresijos nesame pastebėję. Jis niekada nelįsdavo į priekį, mieliau būdavo vienas nei su draugais. Turėjo kažkokį ryškų teisybės jausmą, kartais net keistą.
Buvo talentingas, bet savo talentų neugdė. Kartą mokykloje vyko talentų vakaras. Jis pasakė tėvams, kad norėtų pašokti Michaelo Jacksono šokį. Tėvai rado šokių mokytoją – per kelias dienas Giedrius viską išmoko ir puikiai pasirodė.
Buvo labai greitas bėgikas, lankė plaukimą, bet neturėjo kantrybės treniruotis, siekti tikslo. Nebaigė ir mokyklos, tik 10 klasių. Kiek žinau, jam teko gydytis dėl psichikos sutrikimų. Nežinau to priežasčių. Jo tėvai buvo išsiskyrę, jis augo su motina, bet palaikė glaudų ryšį ir su tėvu, šeimoje problemų lyg ir nebuvo“, – „Lietuvos ryto“ žurnalistei pasakojo viena buvusių Giedriaus mokytojų.
Kada atėjo tamsa?
„Aš nesijaučiu žmogus. Aš turbūt ateivis. Ne čia mano namai. Mano pasaulis turbūt pragaras. Tamsa man dabar patinka labiausiai. Bejausmiu velniu tampu. Velnias nori mane sunaikinti. Tamsoje mano vieta“, – aiškino Giedrius.
Kada jis ėmė taip jaustis?
„Jam patikdavo būti vienam, vaikščioti parke. Net slapstydavosi nuo svetimų. Sakydavo, kad jis myli pasaulį, bet jame daug blogio, kuris dauginasi. Kad žmonėms nepakanka patarimų, kaip užaugti stipriems. Smerkė geriančius alkoholį, nes tai yra blogis.
Gal tada, kai jam buvo 14–15 metų, mes pamatėme, kad vaikas ima klaidžioti savo susikurtame pasaulyje. Gal jį paveikė netikėta ir staigi mylimos vyresnės sesės mirtis. („Aš norėčiau, kad Živilė būtų gyva. Ji yra jauna. Ji vis dar yra. Mano sesutė buvo pati geriausia sesutė. Aš manau, ji su mumis, mūsų širdelėse. Gal saugo mus iki šiol“, – kalbėjo Giedrius.)
Mes matėme, kad mūsų sūnus vis labiau užsidaro savo pasaulyje, į kurį įeiti mums neduota rakto.
Jis viską girdi, vertina ir supranta kitaip. Sakydavo, kad jam geriausia būti tamsoje, nes tada mato žvaigždes.
Kai pastebėjome išplėstus sūnaus akių vyzdžius, supratome, kad atsirado kažkokių narkotikų. Mūsų pastabos, draudimai, kritika, noras paaiškinti, atkalbėti nuo kvaišalų vartojimo ir padėti sukeldavo vien pasipriešinimo audrą. Atrodė, lyg tuos narkotikus paaugliai vartojo kaip momentinius vaistus – nuo savo sutrikimų, vienišumo, baimių“, – pasakojo vaikino artimieji.
„Kartais atrodo, kad orą atiminėja iš manęs. Nežinojau, kas aš. Žinau, kad vis keisdavausi į ką nors kitą. Tas nerimas, skubėjimas toks protą silpninantis. Demonai mėgsta žmones paversti pasimetusiais“, – taip savo būseną apibūdino pats Giedrius.
„Paaugliams nuo tų narkotikų kyla malonios haliucinacijos, bet jie nepagalvoja, nesupranta, kad tuo siaubingai žaloja savo psichiką“, – šiandien sako Giedriaus artimieji.
Jie pastebėjo, kad Giedriaus psichikos sveikata vėliau ėmė dar labiau blogėti per pirmąjį karantiną, kai jaunuolis buvo užsidaręs namuose ir dienų dienas pražūdavo interneto platybių tamsumose.
Pagalbos ieškojo ligoninėje
Matydami Giedriaus paauglystės problemas artimieji neužsimerkė. Daug kartų bandė jį nuvesti pas psichologą, bet vaikinas kategoriškai atšaudavo – ne! Mokykloje nebepajėgdavo susikaupti, mokslais nebesidomėjo.
„Matėme, kad vaikas krinta į duobę. Tiesėme ranką, bet jam nieko nereikėjo, kategoriškai atstumdavo bet kokią pagalbą.
Turime nemažai gyvenimiškos patirties, taip pat konsultavomės su specialistais, skaitėme įvairius su tuo susijusius straipsnius, knygas, bet išeities neradome – kaskart pasijusdavome bejėgiai“, – prisipažino Giedriaus tėvas.
Jis stebisi, kad kažkuriuo momentu paauglys tėvus ėmė vadinti vardais, lyg atsiribodamas nuo jų tėvystės.
O liga, veikiausiai psichikos sutrikimas, vis stiprėjo. Ištikus ūmiam priepuoliui vaikinas pjaustydavosi rankas, pečius, atsiklaupęs daužydavo galvą į grindis, kumščiais trankydavo sieną, visaip žalodavosi. Vis užsimindavo apie savižudybę. Pagaliau matydamas, kad negali susidoroti su jį užklupusia būsena ir negatyviomis mintimis, pats sutiko būti gydomas.
Poliklinikos gydytoja išrašė siuntimą į vieną psichiatrijos ligoninių 2017 metų lapkritį.
Jam buvo 17 metų. Čia ir sutiko savo mylimą merginą 16-metę Miglę, taip pat galimai turinčią asmenybės sutrikimų ir psichikos ligos diagnozę. Anot Giedriaus, ji čia gydėsi ne vieną ir ne du kartus, vėl ir vėl buvo atvežama mamos. Užsimezgė trejus metus trukusi jaunuolių draugystė, kuri nenutrūko ir po tragedijos.
Ligoninėje Giedrius buvo gydomas iki 2018 metų sausio pabaigos. Išleistas namo jau su psichikos ligos diagnoze, jam konstatuotas ir asmenybės sutrikimas.
Nesugebėjo grįžti į mokyklą
Išleisdami iš ligoninės gydytojai rekomendavo Giedriui mokytis namuose ir tik retsykiais lankyti pamokas. Išrašė ir vaistų. Tačiau toliau jokios priežiūros, jokio domėjimosi psichikos sutrikimų turinčiu žmogumi nėra. Arba tik formali.
Geria ar negeria paskirtus vaistus, kaip geria – paties ligonio reikalas. Iš kalėjimo išleistą nusikaltėlį prižiūri Probacijos tarnyba. Iš psichiatrijos ligoninės išrašyto ligonio – niekas.
Paauglys bandė grįžti į mokyklą, bet nesugebėjo mokytis, baigė tik 10 klasių. Ne tik dėl sveikatos būklės. Nuo gautų hormoninių vaistų ėmė keistis jo kūnas.
Bendraamžiai ėmė jį pravardžiuoti. Giedrius nuolat kentė patyčias. Ne tik mokykloje, bet ir gatvėje, ne kartą buvo užpultas, patyrė ne vieną galvos traumą. Pats nebuvo linkęs muštis, nebuvo agresyvus, bet tekdavo gintis. Tėvai sužinojo, jog tam, kad apsigintų, jis nusipirko dujinį pistoletą, o vėliau ir lenktinį kišeninį peilį, kurį išeidamas iš namų įsidėdavo į striukės kišenę.
Dažniausiai vaikinas sėdėdavo prie kompiuterio paniręs į žaidimus, interneto platybių tamsumas, svaigindavosi. Jį nuolat kankino nemiga. Vėliau ypač neigiamą vaidmenį suvaidino karantinas, dauguma jaunuolių jautėsi kaip narve ir gelbėjosi nuo depresijos svaigindamiesi.
Tėvai rūpinosi, kad sūnus toliau mokytųsi ir brandos atestatą gautų suaugusiųjų vakarinėje mokykloje. Dukart bandė, bet mėnesį palankęs Giedrius mokyklą mesdavo.
Tačiau turėjo kuo užsiimti. Jis turėjo savo Miglę.
Džiaugėsi mergina
„Mes džiaugėmės ta mergaite. Taip, ji taip pat turėjo savų sutrikimų. Kiek žinojome tik iš Giedriaus ir jos pačios pasakojimų, jos šeimoje problemų netrūko.
Ji taip pat buvo visa randuota nuo pjaustymosi, ir išvaizda jos buvo neeilinė, gal taip atrodo ne vienas maištaujantis paauglys ar jaunuolis. Bet turėjo daugybę gerų savybių. Buvo atsakinga, labai geros širdies. mergina, puikiai sutarė su Giedriaus mama. Miglė dažnai būdavo pas ją namuose, bet Giedriui tai kažkodėl nepatiko.
Matyt, norėdamas nutraukti jų bendravimą vieną kartą jis Miglei pasakė, kad jo mama mirė... Ir Miglė patikėjo. Kodėl? Neaišku.
Manęs Miglė yra paklaususi: „Ar galėčiau jus vadinti tėčiu?“ Jai, matyt, labai trūko namų šilumos, ji prisipažino, kad bėgdavo iš namų. Giedrius gyveno atskirai mirusios sesers Živilės bute, tad jie su Migle ten dažnai būdavo kartu.
Mes tuo tik džiaugėmės. Giedrius, galima sakyti, tiesiog liguistai mylėjo savo Miglutę, savo angeliuką, kaip ją vadindavo. Du sutrikę jaunuoliai labai palaikė vienas kitą ir tapo vienas kitam atrama“, – prisiminė Giedriaus tėvas.
Viduje kaupėsi pyktis
Jaunuoliai galėjo nuolat gyventi drauge, bet Miglę namo dažnai išsikviesdavo motina. Esą būdama neblaivi ją šantažuodavo, kad neturinti ko valgyti, keikdavosi ir liepdavo grįžti namo.
„Pats esu vežęs ją namo. Bet aš neturiu teisės kalbėti apie tą šeimą, nes apie problemas girdėdavau iš Giedriaus. Esą Miglė jam pasakodavo baisių dalykų, ir Giedriaus psichika, kiek suprantu, ėmė to nebeatlaikyti.
Jis vis prabildavo, kad turėtų ginti savo angeliuką nuo velnio, nes esą niekas jos negina, tik visi skriaudžia. Miglė esanti šeimoje atstumtoji.
Giedriui nuolat kildavo pykčio priepuoliai dėl skriaudžiamos Miglės, ir mes tai žinojome. Mūsų sūnus gyveno kamuojamas besikaupiančio pykčio“, – sunkiai rinko žodžius Giedriaus tėvas.
Jis neteisina sūnaus poelgio. Tragiškai pasibaigęs greičiausiai sutrikusios psichikos žmonių konfliktas ne vienus metus ėjo siaubingos kulminacijos link.
„Mums labai gaila Miglės mamos, likusios našlaitės jos jauniausios dukros, kitų artimųjų, reiškiame jiems nuoširdų atsiprašymą ir užuojautą. Nužudymo, kurio negalėjome net baisiausiame sapne įsivaizduoti, kuris mus užklupo kaip perkūnas iš giedro dangaus, neįmanoma pateisinti – tai baisus nusikaltimas.
Suprantame, kad už tai turėtų būti skirta įstatymų numatyta bausmė. Kaip tėvai, auklėdami sūnų, mes, atrodo, darėme viską. Bet dažnai pasijusdavome bejėgiai. Didelę neigiamą įtaką jaunimui daro rodomas smurtas nekontroliuojamame internete.
Taip pat sunku, tiesiog neįmanoma suvokti, kaip ir iš kur susiformuoja tie kriminalinio elgesio stereotipai, pastūmėjantys beatodairiškai nusikalsti, nes mūsų šeimos ar draugų aplinkoje nieko panašaus nėra“, – kalbėjo Giedriaus tėvas.
Kas vyko merginos šeimoje?
Kas iš tiesų vyko Miglės šeimoje, matyt, paaiškės teisme. Galbūt ir nusikaltimo tyrėjams tai aiškėja iš apklausų.
Apie merginos gyvenimą šeimoje „Lietuvos ryto“ žurnalistė gali spręsti tik iš kaimynų pasakojimų ir Giedriaus užrašų. Ar tas Miglės gyvenimo vaizdas tikrai buvo toks, ar tai galbūt psichikos, asmenybės sutrikimų turinčių jaunuolių perdėtas vaizdas, taip pat nuspręs tyrimas.
„Miglės mama visada būdavo apsvaigusi nuo vaistų ir alkoholio. Ji kaip zombis, visada apsinešusi. Visada dideli vyzdžiai. Namo grįždavo su kažkokiais vyrais. Jie priekabiaudavo prie Miglutės... Man nepatinka tokios orgijos...
Juk Miglutė buvo dar vaikas. Jos brolis norėjo padėti, bet negalėjo. Miglutė taip pat norėjo padėti mamai, bandė užstoti, gydyti. Ji rūpinosi ir mažąja sesute. Tuose namučiuose nėra meilės...
Miglutė elgėsi savižudiškai. Nemylėjo savęs. Buvo visų išnaudojama. Neturėjo namų, kurie būtų saugūs, šilti, pilni meilės.
Jie buvo užburti blogio, tragedijų ir kančių.
Pirmus pusantrų mūsų bendravimo metų aš vėl pajutau pyktį, blogį. Tai buvo blogis, pyktis dėl to, kad plaukiojau tragedijų bangomis... Maldavau Miglutės pabėgti nuo tų kančių... Aš tiesiai šviesiai nekenčiau tų velnių...“ – rašė Giedrius.
Tragedijos neplanavo?
„Pabėgti nuo kančių...“ Ar jaunuoliai matė vienintelį kelią – nužudyti Miglės motiną? Kas įvyko tą lemtingą 2020 metų rugsėjo 11-ąją?
Kelios dienos prieš tragediją abu jaunuoliai vėl buvo susipjaustę. Jų neužgijusios žaizdos užfiksuotos per apklausas, kad nekiltų įtarimų, jog jie susipjaustė jau uždaryti į areštinę. Kodėl pjaustėsi? Žino tik jie patys.
Tą dieną Giedrius turėjo eiti pas odontologą, bet paskambino mamai, kad neis. Esą pamiršęs durų kodą. Mama kodą pasakė, bet vaikinas, užuot vykęs pas odontologą, išsikvietė taksi ir apie 12 valandą išvažiavo, kaip vėliau paaiškėjo, į Vilniaus priemiestį pas Miglę.
Apie ką jis kalbėjosi prieš išvažiuodamas su Migle, žino tik patys jaunuoliai. Jų telefonuose išliko žinutės. Giedrius rašė, kad laukia miške. Į mišką netrukus esą pasivaikščioti pasuko ir Miglė su mama.
Kas ten įvyko? Gal norėjo tik pasikalbėti? Galbūt apsistumdė, sukilo pyktis? O striukės kišenėje Giedrius turėjo kišeninį peilį...
Jaunuoliai nesislapstydami užėjo į parduotuvę, po to drauge grįžo į Vilnių, į Giedriaus butą. Ir visą dieną vienas kitą apsikabinę, susigūžę ir išsigandę laukė.
Policija paskambino naktį
Radus miške moters lavoną kaimo žmonės iškart pasakė policininkams, kad matė moterį, einančią į miškelį su dukra Migle.
Policija paskambino Miglei apie 21 valandą ir išsikvietė į komisariatą. Giedrius tėvams neskambino, nieko nepasakojo, bet nuėjo pas netoli gyvenančią motiną. Ten jį vidurnaktį rado policija ir išvežė į komisariatą. Apklausiami atskirai jaunuoliai patys iš karto parašė prisipažinimo raštus, neslėpė nužudę žmogų. Nurodė ir žudymo įrankį – kišeninį peilį.
„Nužudžiau velnią ir pats tapau velniu“, – taip savo nusikaltimą įvardijo Giedrius. Į areštinę atvykęs Giedriaus tėvas tik iš tolo pamatė antrankiais surakintą sūnų. Pasikalbėti jau nebeteko.
„Giedriui tik iš tolo pasakiau: laikykis, mes tave mylim. Jis atsakė: „Man tai nesvarbu. Nesvarbu, kas bus. Svarbiausia žiūrėkite Miglę“, – prisiminė Giedriaus tėvas.
Giedrius areštinėje buvo savaitę, tėvas jam spėjo perduoti Miglės nuotraukų, kurių paprašė sūnus. Po savaitės jis buvo išvežtas į Pravieniškes.
„Po trijų mėnesių sūnus mums galėjo paskambinti, bet apie tai, kas atsitiko tame miške, niekada nekalba.
Miglė taip pat mums paskambina. Giedrius, kiek suprantame, yra prislėgtos būsenos, sėdi užsisklendęs kameroje, neina pasivaikščioti, atsisako vitaminų ir psichologų ar psichiatrų pagalbos. Jo psichikos būklė, kiek suprantame, tik blogėja“, – sakė Giedriaus artimieji.
Psichikos būklė blogėja?
„Kaip jūs? Aš esu palūžęs... Verkiau visą dieną... Kai pažiūriu į Miglės nuotraukas, kurias man perdavė areštinėje... Kad ir kas man nutiktų, pasirūpinkite Migle, būkite jos šeima, nes ji daugiau nieko neturi.
Ji turi būti laisva! Aš imu visą atsakomybę, tik ją gelbėkite. Jei man teks už Meilę atsėdėti daug metų, tebūnie. Be to, norėčiau susituokti su Migle. Prašysiu teismo. Aš ją beprotiškai stipriai myliu.
Atleiskit, kad buvau blogas sūnus. Aš dabar dėl to kenčiu... Sielvartas stabdo širdį“, – Giedriaus tėvas leido pacituoti sūnaus rašytą laišką.
Tėvams – nežinia ir kančios
– Kaip jūs pakomentuotumėte šią situaciją? Ir ką tokiu atveju patartumėte tėvams, nebesusitvarkantiems su paaugliais? – paklausiau vaikų psichiatro, Seimo nario Lino Slušnio.
– Čia matau dvi problemas. Pirma – žmogaus teisių.
Jaunuolį, kai tėvai mato trinkančią psichiką, į ligoninę galima išvežti ir priverstinai, jei įžiūrima savižudybės grėsmė arba grėsmė visuomenei. Bet šią grėsmę sunku įrodyti.
Antra bėda, į kurią mes, kaip valstybė, galime įsikišti, – tokį paauglį prižiūrės valstybė, nes tėvai nebepajėgia.
Šią idėją ne kartą buvau iškėlęs, bet tuoj buvau apkaltintas vaikų grobimu.
Šiuo atveju turime analizuoti visumą – kodėl taip nutinka, kad, atrodytų, geras vaikas priėjo iki žmogžudystės? Kur ta pradžia?
Teko susidurti su tobulomis šeimomis, kuriose vaikai visiškai nustoja klausyti tėvų. Atsiranda draugeliai, grupuotės, tėvai – ne autoritetas.
Yra šeimų, galinčių susikaupti. Viena šeima paauglį išvežė mokytis į užsienį, gyventi šeimoje. Kita persikėlė į tolesnį rajoną. Trečia ryžosi laikinai atiduoti šeimai, kuri priima globoti vaikus. Kiek žinau, po metų tie paaugliai grįžo namo susitvarkę su problemomis.
Vaiko teisių tarnyba neturi įgaliojimų išvesti vaiką iš tokios aplinkos, kurioje nebėra svertų jį gelbėti. Tėvai norėtų vaiką vesti pas psichologą, juos apima neviltis.
Tačiau jei vaikas pats nenori, reikalingi ryžtingi sprendimai.
Bet jie yra kaip Sizifo akmuo, nuolat riedantis atgal, arba nesunešiojamos geležinės kurpaitės.
Buvęs ministras Linas Kukuraitis buvo pasiūlęs keletą tos problemos sprendimo būdų, bet visuomenėje kilo baisus pasipriešinimas, ir jis atsitraukė.
Tačiau turime išmokti – vaiko interesas būti saugiam yra svarbesnis už tėvų norą būti tėvais.
Bet pas mus ta sistema neveikia, nes yra baimė. Daug tėvų yra net agresyvūs: mano vaikas, ką noriu, tą darau!
Taip, vaikų iš tėvų mes paimame daug. Bet po 2 savaičių ateina verkdama motina į Vaiko teisių tarnybą: aš nebegeriu, grąžinkit man vaiką! ir grąžina. Bet alkoholikas gali pradėti keistis tik po pusės metų!
– Ką jūs manote dėl bausmių jaunuoliams, kurie įvykdo nusikaltimus jau turėdami psichikos ligos diagnozę?
– Nusikaltęs negali likti be bausmės. Saviteisa negalima užsiimti. Taip, teisėsauga turi daug darbo. Dažnai nesiaiškinama, o kur pradžia? Taip, tai ir mūsų kaltė – neleiskime užaugti tokiems paaugliams.
Po tokio įvykio suklūstame.
Ar būsime ramūs, kad teisingumas įvykdytas? Ko išmokome, kad nebūtų? Be analizės niekas nesikeis. Ar galima tokį nusikaltėlį išteisinti? Tai irgi pavojinga. Paaugliai manys: aha, galiu būti auka!
Jei mes einame į civilizuotą pasaulį, ir įkalinimo įstaigos turi keistis. Tose įstaigose mes vis dar turime prievartos kultūrą. Pokyčiai sudėtingi, bet įmanomi ir būtini.
