Privačioje Kauno įmonėje dirbusi 38 metų Aušra B. prisipažino, kad baimė sulaukti dar vienos viršininko priekaištų, menkinimų, patyčių dozės buvo įstūmusi ją į neviltį.
Nervinio išsekimo kamuojama vadybininkė rytais prieš išvykdama į darbą dažnai jausdavo stiprų pykinimą, vemdavo – jai teko kviesti greitąją pagalbą tiesiai į bendrovės būstinę.
Nenorėdama kelti įtampos šeimoje Aušra savo vyrui viską išklojo tik po to, kai buvo atleista iš darbo, – linksma, gyvenimu džiaugtis mėgdavusi moteris pasidarė tyli, liūdna, neretai ją užplūsdavo ašaros. Matydami pasikeitusią motiną, verkdavo ir vaikai, o sutuoktiniui ji sakydavo, kad slegia didelis darbo krūvis.
Kaunietė jau beveik metus siekia priversti buvusį viršininką atsakyti už savo veiksmus, tačiau byla dėl seksualinio priekabiavimo neseniai buvo tyliai numarinta.
Viena buvusių Aušros kolegių netgi pareikalavo pakartotinės apklausos – tvirtino jautusi policijos tyrėjos spaudimą, primygtinai siekiant išgauti atsakymus, kad Aušra paliko bendrovę dėl prastų darbo rezultatų.
– Papasakokite, ką patyrėte bendrovėje, kurioje pradėjote dirbti 2019 metų birželį? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo Aušros B., ikiteisminio tyrimo teisėjui pateikusios skundą dėl Kauno apylinkės prokuratūros sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą.
– Tepalų prekybos bendrovėje iš pradžių siekiau tapti administratore, tačiau per pokalbį su įmonės savininku ir jo sūnumi man buvo pasiūlytos geresnės – vadybininkės pareigos.
Jie negailėjo man pagyrų, išskyrė gebėjimą bendrauti.
Antro pokalbio metu buvo ne tik savininkas, bet ir pora metų už mane vyresnis vykdomasis bendrovės direktorius Simonas. Prieš pradėdama dirbti sakiau, kad neturiu patirties, todėl iš pradžių man reikės pagalbos, patarimų. Jiems viskas tiko.
Nuo pirmųjų dienų stengiausi kuo geriau atlikti pareigas – ir savininkas, ir Simonas sakydavo, kad man labai gerai sekasi, kad kitiems darbuotojams per pusmetį nepavykdavo pasiekti to, ką padariau per beveik mėnesį. Pavyko užmegzti ryšius su naujais klientais, pasirašyti naujų sutarčių.
Tiesa, trikdė tai, kad direktorius mėgdavo laidyti seksistines frazes. Pavyzdžiui, aiškindamas man apie darbo ypatumus nevengdavo vulgarių palyginimų: „Na, čia yra kaip su moterimis. Jei tu prieš vyrą išskėstum kojas, ką jis tau darytų.“
– Minėjote, kad bėdos prasidėjo, kai padirbėjusi daugiau nei mėnesį su direktoriumi išvykote į komandiruotę Varėnos rajone. Kaip jis elgėsi?
– Iš pradžių pas klientus važiuodavau viena, tačiau liepos viduryje direktorius pasisiūlė keliauti drauge – sakė, kad dviese bus daugiau galimybių įkalbėti Dzūkijos ūkininką įsigyti įmonės prekių.
Dar nespėjus išvažiuoti iš aikštelės Simonas staiga ėmė klausinėti, ar mano vyras turi meilužių, papasakojo, kaip kartą suviliojo savo bičiulio draugę.
Buvau apstulbusi – negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu. Tačiau raminau save: galbūt jo toks būdas, pašnekės ir nustos.
Kelionės metu jis vis aiškino man, kiek aplinkui daug gražių pušelių: „Būtų smagu sustoti, pažiūrėti.“
Išgirdau, kad esu visiškai nepasiruošusi kelionei su juo – kodėl mūviu kelnes, o ne sijoną? Grįžtant į Kauną direktorius pasakė: „Navigacija rodo, kad už poros kilometrų yra gražus ežerėlis, užsukime.
Sustojus nuėjau trumpam į mišką, o jis liko prie mašinos, užsirūkė. Netrukus grįžusi ištariau – galime važiuoti į Kauną.
„Nesupratau, – pareiškė jis, – tai jau viskas? Palauk, Aušra, mes visą kelią važiavome, aš tikėjausi. Nejaugi dabar net į kapotą tavęs neatremsiu? Juk esame suaugę žmonės, vasara, aplinkui taip šilta, gražu, tai negi dabar nieko nebus?“
Supratau – tai jau ne juokai.
Labai išsigandau – esame vieni viduryje miškų, nežinia, kas gali atsitikti. Žvelgiau į jį ne kaip į viršininką, o kaip į smurtautoją, kuris gali mane nuskriausti.
Griežtai pasakiau, kad sėstų į mašiną. Viduje iš baimės prisispaudžiau prie durelių ir pareikalavau greičiau vežti mane į Kauną.
– Kaip jis reagavo?
– Pareiškė, ko aš čia vaizduoju neprieinamą, ir nepatenkintas užvedė mašiną – pajudėjome Kauno link.
Važiuojant jis vėl pradėjo: „Tokia puiki kelionė buvo, esame suaugę žmonės. Nejaugi tu man net už šlaunies nepaimsi? Ar tu esi iš tų, kurios laukia, kad vyras pirmas pradėtų?“
Pamačiusi, kaip jis tiesia ranką padėti man ant kelio, surikau, kad nebandytų manęs nė pirštu paliesti.
– Kaip toliau klostėsi jūsų santykiai su direktoriumi?
– Kelionės į Varėną metu, kai dar nebuvau sulaukusi nedviprasmiškų pasiūlymų, paklausiau Simono, kaip vertina mano darbą. Jis atsakė, kad viską darau puikiai. Tai pakartojo kelis kartus.
Direktorius dar pridūrė, kad manimi labai džiaugiasi ir įmonės savininkas, vertina mano pastangas, entuziazmą – jei išlaikysiu tokį tempą, manęs laukia geros perspektyvos.
Tačiau po kelionės viskas iš esmės pasikeitė – staiga tapau bloga darbuotoja. Kai atsiskaičiau direktoriui už darbus, jis staiga pareiškė: „Aušra, tau labai blogai sekasi, nepadarai to ir to, nesulaukiame rezultatų.“
Apstulbusi jam priminiau, kad vos prieš savaitę girdėjau, kaip man gerai sekasi, sėkmingai bendrauju su klientais, kad daug ir aktyviai dirbu.
Man įstrigo viršininko žodžiai: „Taip, tai buvo anksčiau. Bet nežinau, kas tau dabar pasidarė. Gal šeimoje kas nors blogai, galbūt su vyru nesutariate?“
Prasidėjo žeminimai, menkinimai, visiškas nesiskaitymas – mūsų darbo vietos bendrovės erdvėje atskirtos neaukštomis stiklinėmis pertvaromis, todėl visa tai girdėjo ir kolegos.
– Kuo tai pasireiškė?
– Priekaištai plūdo lyg lavina – blogai bendrauju su klientais, blogai planuoju vizitus ir apskritai mano raštingumo lygis kaip penktoko. Panašiai diena iš dienos tai buvo kalama ir asmeniškai, ir per bendrus susirinkimus.
Nuo pat ryto – man vos atėjus į darbą ir pasisveikinus su kolegomis viršininkas jau iš tolo sakydavo: „Aušra, girdžiu, tu geros nuotaikos – ateik, aš tau ją sugadinsiu.“
Naršydamas po mano kompiuterį jis vis dėstė nieko gera nežadančiu tonu: „Na, ką tu čia šiandien padarei.“
Buvo šiurkščiai kabinėjamasi dėl tokių dalykų, apie kuriuos kitiems vadybininkams direktorius net neužsimindavo.
– Ar nebuvo daugiau seksualinių užuominų?
– Seksualinis priekabiavimas pasikartojo 2019 metų spalį komandiruotės į Suomiją metu.
Neblaivus direktorius man paskambino apie 1 valandą nakties. Jis siūlėsi ateiti į mano viešbučio kambarį – nori padaryti, kad man „būtų gera“.
Net nesileidau į kalbas – išjungiau telefoną, duris užrakinau papildoma spyna, tačiau dar ilgai negalėjau užmigti iš baimės. Grįžus į Lietuvą vadovas tapo dar priekabesnis, spaudimas didėjo.
2019 metų lapkričio 25 dieną darbe prieš susirinkimą mane ištiko panikos priepuolis. Ėmė tirpti rankos ir kojos, pakilo kraujospūdis – nuo silpnumo susmukau, buvo iškviesta greitoji pagalba.
Klinikose pasakė, kad nuo streso esu išsekusi, savaitei skyrė nedarbingumą.
– Kas nutiko, kai sugrįžote į darbą?
– Tą pačią dieną buvau atleista. Rytą mano kompiuteris dar veikė, tačiau kai grįžau iš tualeto, nebegalėjau juo naudotis.
Pasakiau savininkui, kad negaliu prisijungti, o jis pareiškė: „Ir neprisijungsi. Atleidžiame tave, nes nepateisinai lūkesčių – jei neišeisi savo noru, išsiskirsime piktuoju.“
Tas pats bendrovės akcininkas dar rugsėjį sakė, kad mano rezultatais yra visiškai patenkintas, tačiau nuolatiniai direktoriaus menkinimai, matyt, padarė savo.
Atleidimo dieną papasakojau vyrui viską, kaip buvo iš tikrųjų. Iki tol nenorėdama jo nervinti sakydavau, kad namuose verkiu dėl didelio krūvio, – neužsiminiau jam nei apie viršininko viliones, nei apie nuolatinį spaudimą.
Neteisybė, psichologinis teroras, nuolatiniai žeminimai, nepelnytas atleidimas nubloškė mane į ligoninės patalą – apimta apatijos, slogių minčių gulėdavau dienų dienas lovoje, neprisiversdama keltis, atversti naujo gyvenimo puslapio.
Tik praėjus maždaug pusmečiui atsigavau, susiradau naują darbą, kuriame, ačiū Dievui, nieko panašaus nevyksta.
– Jūsų sutuoktinis pagarsėjo praėjus beveik dviem mėnesiams nuo jūsų atleidimo, kai atvykęs prie buvusios jūsų darbovietės užpylė ant direktoriaus kibirą fekalijų. Už tai jis buvo nuteistas.
– Vyras matė, kaip skaudžiai viską išgyvenu ir kaip kenčia vaikai, regėdami mane sugniuždytą. Jis ilgą laiką nežinojo tikrųjų depresijos priežasčių, pats labai jaudinosi, nesuprato, kas man atsitiko.
Mes visi patyrėme juodą laikotarpį – darbe stengiausi neverkti, neparodyti silpnumo, tačiau namuose nepajėgdavau tvardyti emocijų. Visiems buvo sunku.
Negalėdamas susitaikyti su tuo, ką man teko išgyventi dėl viršininko elgesio, vyras žengė drastišką žingsnį, bet tai jis padarė norėdamas apginti šeimą.
– 2020 metų liepą, atsigavusi psichologiškai, jūs kreipėtės į teisėsaugą. Kaip vertinate pareigūnų veiksmus, reakciją?
– Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos vyresnioji tyrėja pribloškė ne tik mane, bet mano buvusią bendradarbę, kuri netgi oficialiai paprašė būti apklausiama antrą kartą. Ji pabrėžė, kad tyrėja darė spaudimą – primygtinai bandė išgauti atsakymus, kad išėjau iš bendrovės neva dėl prastų darbo rezultatų.
Ši buvusi kolegė papasakojo pareigūnams faktus, bylojančius apie mano patirtą spaudimą, gniuždymą, kuris prasidėjo būtent po kelionės į Varėnos rajoną, kurios metu viršininkas negavo, ko norėjo.
Kita buvusi bendradarbė atskleidė, kaip anksčiau per vieną įmonės vakarėlį prie jos priekabiavo tas pats direktorius, uždėjęs ranką jai ant kelio.
Abi moterys patvirtino, kad dar dirbdama toje įmonėje atsivėriau joms dėl seksualinio priekabiavimo, jos prisiminė, kaip blogai jaučiausi, tačiau pareigūnai ištraukinėjo atskirus liudytojų sakinius, kurie neva nesutampa su mano žodžiais. Ir darė išvadą, kad mano parodymai nepatikimi.
Pareigūnai neatkreipė rimtesnio dėmesio į psichoterapeuto liudijimą, kuris patvirtino, kad aš, apimta streso, pasakojau jam apie seksualinį priekabiavimą dar tuo metu, kai dirbau, kai nebuvo jokių bylų, o to nežinojo net mano vyras.
Koks mano tikslas būtų meluoti medikui?
Prokurorai iš psichiatro pasakojimo patys padarė išvadą, neva esu liguistai jautri, nors jo parodymuose tokio posakio iš viso nėra.
Tyrėja stebėjosi, kodėl neišėjau iš darbo anksčiau ir visko nepamiršau. Dar ji pasakė, kodėl aš apskritai dirbu, vyras galėtų mane išlaikyti.
Neigė priekabiavęs prie bendradarbės
Kauno prekybos įmonėje šiuo metu nebedirba ir seksualiniu priekabiavimu bendradarbės apkaltintas direktorius.
Jis kategoriškai neigė priekabiavęs prie vadybininkės. Su Aušra į Varėną vyko, nes ji pati minėjo, kad jai reikia pagalbos, klientas yra svarbus.
Kelionės metu jis Aušrai nepasakojo, kad turėjo lytinių santykių su savo draugo bičiule, nesiūlė sustoti prie gražių pušelių, neklausė, ar jos vyras turi meilužių, neišsakė jokių pastabų apie jos aprangą, komentarų „seksualizuota tema“.
Niekuomet nesiūlęs vadybininkei ir tapti jo meiluže, „užversti ją ant kapoto“, o kodėl ji tai išsigalvoja, nežinantis. Jis buvo reiklus vadovas, kartais pasakydavo ir griežtesnį žodį, nelygu vadybininkų veiklos rodikliai.
Aušros darbo rezultatai esą suprastėjo – pavyzdžiui, per savaitę ji aplankydavo 40 ūkininkų, o vėliau šis skaičius sumažėjo iki 10.
