Pažadus reikia tesėti. Tokios taisyklės laikėsi 14 kartų teistas D.Eriksonas. Iš Pravieniškių pataisos namų į tuomet dar veikusį Lukiškių kalėjimą atvežtas kalinys lipdamas iš konvojaus automobilio pareiškė: „Užlenksiu dabar kažką.“
Tačiau kalinio viešai duoto pažado pareigūnai tarsi negirdėjo. 2018 metų gruodžio 4-ąją į ankštą kamerą kartu su D.Eriksonu buvo uždarytas kartu su juo atvežtas 16 kartų teistas A.Gonta ir dar du apie recidyvisto planus nieko negirdėję nuteistieji.
Suklaidino medikę
Vienas jų – už ekonominius nusikaltimus nuteistas 42 metų klaipėdietis Terlanas Vaišvila.
Ankštos kameros duris uždarę Lukiškių kalėjimo pareigūnai maždaug po dvidešimties minučių iš jos išgirdo garsų beldimą.
Kameroje buvę nuteistieji rėkė, kad vienam jų pasidarė bloga.
Duris atidarę pareigūnai pamatė, kad T.Vaišvila guli ant grindų jau be gyvybės ženklų.
„Jis nualpo“, – į pagalbą atbėgusiai medikei pareiškė D.Eriksonas ir A.Gonta, tad ji iš karto negalėjo suprasti, kokios pagalbos reikia sąmonės netekusiam vyrui.
Tik nuvežus į ligoninę paaiškėjo, kad klaipėdietis buvo smaugiamas. Po poros dienų jis mirė, o D.Eriksonas ir A.Gonta prisipažino, ką padarė.
Bijojo net išsižioti
Paaiškėjo, kad grasinimais ką nors nužudyti svaidęsis D.Eriksonas priėjo T.Vaišvilai iš už nugaros ir smaugė jį tol, kol vyras prarado sąmonę.
Pavargęs budelis paprašė A.Gontos pagalbos.
Šis priklaupė prie sąmonę praradusio T.Vaišvilos ir smaugė jį toliau. Netrukus jie apsikeitė vietomis ir tęsė kankinimą.
Toje pačioje kameroje buvęs ir visa tai matęs Deividas Meškys teisme tvirtino iš žudikų žvilgsnių supratęs, kad reikia nieko nesakyti ir nieko nedaryti.
Papasakoti pareigūnams tiesą jis išdrįso tik tuomet, kai egzekucijos dalyviai buvo išskirstyti po atskiras kameras.
„Jau vykdamas iš Pravieniškių į Lukiškes D.Eriksonas žinojo, kad ką nors nužudys, o A.Gonta prisijungė prie viešą pažadą davusio kalinio“, – taip šį įvykį įvertino prokurorė Rita Vaitekūnienė.
Pavojingi, bet neatskirti
Teisiamųjų advokatai tvirtino, kad šis nusikaltimas įvykdytas iš keršto Pravieniškių pataisos namų administracijai ir Kalėjimų departamentui, kurie nepaisė D.Eriksono pageidavimų perkelti jį į norimą bausmės atlikimo vietą.
D.Eriksonas sykį jau buvo įgyvendinęs panašų ketinimą.
Raštu išdėstęs savo reikalavimus pareigūnus jis įspėjo: „Nevykdysite, ką nors nužudysiu.“ 2016 metais Marijampolės pataisos namuose jis su bendrininku nužudė savo kameros kaimyną.
Net ir po šio įvykio pareigūnai į kalinio įspėjimus nereagavo rimtai. Naują D.Eriksono įspėjimą gavęs Pravieniškių pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyrius atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą.
Šiuose pataisos namuose kalėję D.Eriksonas ir A.Gonta buvo įtraukti į užpulti linkusių asmenų sąrašą.
Nepaisant to, pervežus juos į Lukiškių kalėjimą toje pačioje kameroje buvo uždaryti dar du nuteistieji.
Valstybės kaltės nematė
Nužudytojo T.Vaišvilos tėvai prašė į šią bylą įtraukti ir jų sūnaus saugumo kalinimo įstaigoje neužtikrinusias įstaigas – Teisingumo ministeriją, Kalėjimų departamentą ir Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą – ir bandė pareikšti ieškinį valstybei. Tačiau teismas nusprendė, kad valstybė nėra materialiai atsakinga už nuteistųjų veiksmus.
Nukentėjusiųjų advokatas Edgaras Dereškevičius apgailestavo, jog tam, kad teisės į žmogaus gyvybę neužtikrinusi valstybė atlygintų žalą, sūnaus netekusi šeima iš naujo turėtų kreiptis į teismą.
Nagrinėti ieškinį valstybei atsisakiusiam teismui advokatas siūlė bent tinkamai įvertinti nusikaltėlių padarytą žalą: „Tarp aukos ir teisiamųjų nebuvo jokių santykių, jokių konfliktų, pirmą kartą nuteistas T.Vaišvila nieko nežinojo apie D.Eriksono planus. Lietuvoje žmogaus gyvybė vertinama kaip vienas išperkamąja nuoma įsigytas automobilis. Jei teismai iš tiesų taikytų finansinę naštą, kai kurie gal pagalvotų, ar tikrai verta atimti brangiausią žmogaus turtą – gyvybę.“
